Prieš pat aušrą išgirdo Baltaragis skardų eržilų žvengimą ir pabudo. Pagalvojo, negi Girdvainis būtų suradęs savo obuolmušius ir atvažiavęs. Nežinojo Baltaragis, niekur neišeidamas iš savo malūno ir tik savo sielvartu gyvendamas, kad Girdvainio obuolmušiai seniai jau buvo žuvę ties Gaidžgalės karčiama.
– Ar nesapnuoju? – paabejojo, bet čia pat vėl išgirdo, kaip trinktelėjo priemenės durys ir suprato, kad tai Jurga išbėgo pasitikti savo jaunikio. Tada nudžiugęs atsikėlė ir, užsimetęs kailinius ant pečių, išbėgo ant kiemo.
Vos išėjęs pro duris, pamatė, lyg Jurgos šešėlis šmėkštelėjo ant ežero pakriūtės ir dingo, o paskui pasigirdo dar skardesnis eržilų žvengimas, nustelbdamas šniokščiančią audrą.
– Jurgele mano, kur tu? – nusigandęs šūktelėjo Baltaragis ir nubėgo prie ežero pakriūtės, kur matė lyg Jurgos šešėlį.
Bet tenai nieko nebuvo.
Tiktai žemai pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras ir kraupioje mėnesienoje skardeno nejaukus eržilų žvengimas. Visai toks pat kaip tada, kai buvo atvažiavęs Girdvainis piršlyboms.
– Kas čia dabar galėtų būti? – stebėjosi Baltaragis ir dairėsi aplinkui.
Bet nieko nebuvo matyti. Nei Jurgos, nei Girdvainio, nei jo obuolmušių žirgų. Negi būtų spėję išvažiuoti, jam nei žodžio nepasakę? Bet iš kur tada tas žvengimas?
Nieko nesuprasdamas Baltaragis žvalgėsi aplinkui su stingstančia širdimi. Antroje ežero pusėje švietė gaisro pašvaistė. Tai degė Gaidžgalės karčiama. Bet gaisras ilgiau nepatraukė Baltaragio dėmesio. Jis visas susikaupęs klausėsi nesuprantamo žvengimo, nujausdamas nelaimę.
Su drebančia širdimi puolė atgal į trobą, įbėgo į seklyčią, – taip ir yra, kaip nujautė: nėra Jurgos, o patalas dar šiltas. Matyt, ne tik jam pasirodė, bet ji tikrai išbėgo, kai trinktelėjo priemenės durys.
Ak, ta vakarykštė laimė! Kokia ji buvo apgaulinga.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Ką reiškia romano pabaiga, kai Perkūnas trenkia į malūną, o Baltaragis sustingsta tarsi suakmenėjęs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Audros naktį Jurga išbėga paskui Girdvainio šešėlį ir krinta į audringą Udruvės ežerą, o Girdvainis tą pačią naktį pasikaria. Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nutrenkia velnią į pragaro gelmes, bet Baltaragį žmonės randa ligi kelių įsmukusį į žemę, tarsi suakmenėjusį. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi padavimu: per pavasario audrą Jurga važiuoja susituokti su Girdvainiu, o Baltaragio akmuo verkia akmeninėmis ašaromis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.
Rašiniui: LikimasKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.