Prieš pat aušrą išgirdo Baltaragis skardų eržilų žvengimą ir pabudo. Pagalvojo, negi Girdvainis būtų suradęs savo obuolmušius ir atvažiavęs. Nežinojo Baltaragis, niekur neišeidamas iš savo malūno ir tik savo sielvartu gyvendamas, kad Girdvainio obuolmušiai seniai jau buvo žuvę ties Gaidžgalės karčiama.
– Ar nesapnuoju? – paabejojo, bet čia pat vėl išgirdo, kaip trinktelėjo priemenės durys ir suprato, kad tai Jurga išbėgo pasitikti savo jaunikio. Tada nudžiugęs atsikėlė ir, užsimetęs kailinius ant pečių, išbėgo ant kiemo.
Vos išėjęs pro duris, pamatė, lyg Jurgos šešėlis šmėkštelėjo ant ežero pakriūtės ir dingo, o paskui pasigirdo dar skardesnis eržilų žvengimas, nustelbdamas šniokščiančią audrą.
– Jurgele mano, kur tu? – nusigandęs šūktelėjo Baltaragis ir nubėgo prie ežero pakriūtės, kur matė lyg Jurgos šešėlį.
Bet tenai nieko nebuvo.
Tiktai žemai pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras ir kraupioje mėnesienoje skardeno nejaukus eržilų žvengimas. Visai toks pat kaip tada, kai buvo atvažiavęs Girdvainis piršlyboms.
– Kas čia dabar galėtų būti? – stebėjosi Baltaragis ir dairėsi aplinkui.
Bet nieko nebuvo matyti. Nei Jurgos, nei Girdvainio, nei jo obuolmušių žirgų. Negi būtų spėję išvažiuoti, jam nei žodžio nepasakę? Bet iš kur tada tas žvengimas?
Nieko nesuprasdamas Baltaragis žvalgėsi aplinkui su stingstančia širdimi. Antroje ežero pusėje švietė gaisro pašvaistė. Tai degė Gaidžgalės karčiama. Bet gaisras ilgiau nepatraukė Baltaragio dėmesio. Jis visas susikaupęs klausėsi nesuprantamo žvengimo, nujausdamas nelaimę.
Su drebančia širdimi puolė atgal į trobą, įbėgo į seklyčią, – taip ir yra, kaip nujautė: nėra Jurgos, o patalas dar šiltas. Matyt, ne tik jam pasirodė, bet ji tikrai išbėgo, kai trinktelėjo priemenės durys.
Ak, ta vakarykštė laimė! Kokia ji buvo apgaulinga.
Kaip pamišęs išbėgo Baltaragis atgal į kiemą, dairosi aplinkui ir nieko nesupranta. Tiktai žvilgtelėjęs į tą pusę, kur pro audros debesis lėkė pažeme, lyg vejama, mėnulio delčia, viską suprato Baltaragis ir apmirė vietoje.
Ant mėnulio rago sėdėjo velnias, – Baltaragis gerai jį pažino, tai buvo jo bernas – Pinčukas, – iš nepaprasto džiaugsmo kabaldavo arklio kanopomis ir žvengė visa gerkle, net susiriesdamas.
– Tai nelabasis džiaugiasi savo darbais, – pagalvojo Baltaragis ir visai nusiminė.
O Pinčukas irgi pamatė Baltaragį, stovintį vienplaukį kiemo viduryje. Nušoko tada nuo mėnulio rago tiesiai ant malūno sparno ir taip sužvengė, kad net malūnas visas sudrebėjo ir Baltaragis išbalo kaip drobė.
– Cha-cha, i-cha-cha! – žvengė Pinčukas visa gerkle tiesiai Baltaragiui į akis. – Norėjai mane apgauti, netekai ne tik žento, bet ir dukters.
Iš to velniško smagumo Pinčukas, prisiminęs senus laikus, pradėjo sukti malūno sparnus. Tuščias malūnas ūžė visais garsais, susimaišydamas su velnio žvengimu ir audros staugimu.
Baltaragis stovėjo vietoje, nesujudėdamas ir taip nusiminęs, tarsi žemėn įsmukęs. Dabar jis viską suprato.
– Jurgele mano, dukrele mano, – kartojo stingstančios Baltaragio lūpos, – tai aš tave pražudžiau.
O Pinčukas, sukdamas malūno sparnus, taip įsismagino, kad visai nesivaržydamas tyčiojosi iš savo buvusio šeimininko. Rodė jam liežuvį, kaišiojo špygas, baksėjo ragais ir visaip kitaip šaipėsi.
Bet Baltaragis, pritrenktas savo nepakeliamos nelaimės, visai jo nepaisė ir nieko nepastebėjo. Jis iš to skausmo visas sustingo ir tarsi suakmenėjo.
Tada nuo įsisiautusio Udruvės ežero pakilo didžiulė audra, suūžė, sušniokštė ežeras, griaudamas savo krantus, dangus kryžiumi sužaibuvo, ir trenkė perkūnija tiesiai į Baltaragio malūną.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Ką reiškia romano pabaiga, kai Perkūnas trenkia į malūną, o Baltaragis sustingsta tarsi suakmenėjęs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Audros naktį Jurga išbėga paskui Girdvainio šešėlį ir krinta į audringą Udruvės ežerą, o Girdvainis tą pačią naktį pasikaria. Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nutrenkia velnią į pragaro gelmes, bet Baltaragį žmonės randa ligi kelių įsmukusį į žemę, tarsi suakmenėjusį. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi padavimu: per pavasario audrą Jurga važiuoja susituokti su Girdvainiu, o Baltaragio akmuo verkia akmeninėmis ašaromis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.
Rašiniui: LikimasKaltė
3. Kas romano pabaigoje nugramzdina Pinčuką į pragaro gelmes?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.