Baltaragio malūnas12-14 psl. · apie 5 min.
III dalis10% kūrinio
12 psl.

Pirmą tylią dieną, kai nebuvo jokio vėjo, tuojau po rytinių pamaldų, išbėgo patikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, kaip žmonės kalba.

Bėgti netoli reikėjo. Nuo pirmo kalnelio jau iš tolo pamatė, kaip Baltaragio malūnas mosuoja savo sparnais, nors buvo visiškai tylu ir medžių nei vienas lapas nešlamėjo. Neliko jokių abejonių. Tai parbėgo uždususi ir tiesiai pas kleboną.

– Klebonėli, – įpuolusi sako, – Baltaragio malūnas sukasi.

– Tai kas, kad sukasi? – nesuprato klebonas.

– Bet be vėjo, klebonėli, – paaiškino Uršulė.

– Kaip tai be vėjo? – nustebo klebonas.

– Nagi taip, be vėjo ir sukasi, – norėjo parodyti Uršulė, kaip malūnas sukasi, bet tiktai dulkes sijonu sukėlė. – Vėl naujus burtus tas raganius prasimanė.

– Reiks ištirti, – sutiko klebonas. – Jei ką naujo sužinosi, pranešk man.

Bet Uršulė, nors ir iš kailio nėrėsi, bet nieko naujo negalėjo sužinoti. Malūnas tiktai sukosi be vėjo, ir tiek. Kas jį ten supaisys? Tai ir klebonas, nors ir norėjo iš pagrindų viską ištirti, neturėjo, ką daryti. Be to, čia ūkis, čia kortos, čia šis, čia tas, ir užmiršo klebonas, kad toks nepaprastas malūninkas gyvena jo parapijoje.

Tiktai paskui, kai pradėjo važiuoti pas Baltaragio dukterį piršliai ir niekaip negalėdavo nuvažiuoti, Uršulė, nors ir sparti moterėlė buvo, nespėdavo rinkti gandų ir su jais bėgioti pas kleboną. Klebonas iš pradžių klausė, stebėjosi, žadėjo ištirti ir pagalvoti, o paskui staiga supyko, treptelėjo koja, kad net grindys sudrebėjo, ir šitaipos prabilo:

– Atstok tu nuo manęs su savo Baltaragiu! Nieko daugiau aš apie jį nenoriu girdėti.

Nusiminusi Uršulė antrą kartą išėjo iš klebonijos ir nebežinojo, ką daryti. O gandai apie Baltaragio burtus vis labiau ir plačiau sklido. Tikras pasaulio galas artėjo, bet ką čia viena Uršulė galėjo padaryti?

IV dalis

13 psl.

Uršulė gerai žinojo, kad čia Baltaragio ir jo bičiulio Pinčuko klastingi darbai, tiktai negalėjo suprasti, ko siektų jie naujais savo burtais. Pagaliau suprato ir pati sau per kaktą delnu sudavė:

– Kokia aš kvaila ir dar vadinuosi sena davatka. Ne be reikalo ir klebonas ant manęs supyko. Juk tai ne kas kita, kaip tas prakeiktas raganius Baltaragis, neįstengęs manęs išleisti už Pinčuko, prižadėjo jam savo dukterį. Kitaip ir būti negali. Mane išgelbėjo skaisčiausi apžadai, o ji, vargšelė, pasmerkta amžinai pražūti. Ir kaip iš karto aš to nesupratau?

Stebėjosi Uršulė savimi ir kitiems skelbė Baltaragio ir Pinčuko burtų užmačias. Tiktai pati nežinojo ir kitiems neaišku buvo, ar džiaugiasi jais Uršulė, ar piktinasi. Toks ją džiaugsmas ir pasipiktinimas kartu buvo pagavęs, kada ji įspėjo tariamą Baltaragio ir Pinčuko sąmokslą.

O Jurgos Uršulė iš pat mažens nekentė. Visą senmergės tulžį ant Jurgos išliedavo, kai nematydavo Baltaragis.

Todėl ir senas našlys nebūtų jai likęs skolingas, jeigu ir už paties velnio būtų ją išleidęs. Gerai žinojo Uršulė, kodėl jos Baltaragis nekentė ir taip negražiai išgyvendino iš savo namų.

Tai ir dabar Uršulė beveik net apsidžiaugė, kai sužinojo, kad jos nemėgiama podukra (taip Uršulė kartais vadindavo Jurgą) turi taip pražūti.

– Taip jai ir reikia, – ne kartą pati sau pasakydavo ir gailėdavosi, kad plačiai paskleidė paslaptį. – Velnias motiną pripiršo, velnias dukterį pagriebs.

Bet pagaliau pradėjo Uršulę sąžinė graužti. Norėjo net klebonui savo mirštamą neapykantą prisipažinti, bet tas net iš tolo jos neprisileisdavo. Taip vargšui Bobinui įkyrėjo Uršulės Baltaragis, dėl kurio jis, nors ir nemažai snaudė, nieko gero nesugalvojo ir tarė: tegu pražūsta jis su ta Uršule pragaro gelmėse, tiktai jo galvos nekvaršina.

14 psl.

O pabudusi Uršulės sąžinė nedavė jai ramybės. Visas jos gyvenimas pasirodė jai baisi nuodėmė, – juk Jurgos nekentė tiktai todėl, kad per jos motiną negalėjo ištekėti už Baltaragio, – ir ji pasiryžo kilniu darbu išpirkti savo mirštamą nuodėmę. Neblogos širdies moterėlė vis dėlto buvo ta Uršulė.

Taip pasiryžusi, pirmą sekmadienį atsistojo bobinčiuje prie durų ir, kai ėjo iš bažnyčios Jurga, – tikra begėdė, dar neišėjusi iš bažnyčios, jau svaidė į bernus žvilgsnius ir šaipėsi, – timptelėjo Uršulė už sijono Jurgą ir pakuždėjo:

– Dukrele, turiu su tavim pakalbėti.

Su panieka grįžtelėjo Jurga pro pečius į Uršulę ir visai garsiai tarė:

– O ką aš su tavim, tetule, kalbėsiu? Pinčukas laukia tavo meilių žodžių ir nesulaukia, o aš ir be jų apsieisiu.

Supyko Uršulė tokį atšiaurų atsakymą išgirdusi, bet ir vėl atsileido, prisiminusi savo mirštamą nuodėmę. Tai per prievartą nusitempė Jurgą į nuošalią vietą prie varpinės ir išdėstė visas baisybes, kurios ją laukia. Jurga iš pradžių klausėsi nekantraudama, o paskui, springdama juoku, rimtai tarė:

– Tai ką aš, tetule, turiu daryti, kad nepražūčiau?

Nušvito tada visos raukšlelės Uršulės veide, nes pamanė, kad jau išpirko savo didžiąją kaltę.

– Daryk, mergele, skaistybės apžadus, – pasakė nudžiugusi Uršulė. – Susižieduok su skaisčiausiu Juozapu, tiktai tada galėsi būti išgelbėta.

– Ir įstok į davatkyną, – pridėjo Jurga, sprogdama nuo vos sulaikomo juoko.

– Gali ir į davatkyną, – rimtai pritarė Uršulė, o Jurga neišlaikė ir nusikvatojo.

– Negaliu, tetule, – atsakė. – Man bernai taip patinka, kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau. Neištūrėsiu nei vienos dienos davatkyne. Daryk, ką nori, tetule, tiktai ne davatkynas.

Atsiduso tada Uršulė, mato – nieko neišeis, bet vis dėlto paskutinės vilties dar neprarado ir pagraudeno:

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.