O pabudusi Uršulės sąžinė nedavė jai ramybės. Visas jos gyvenimas pasirodė jai baisi nuodėmė, – juk Jurgos nekentė tiktai todėl, kad per jos motiną negalėjo ištekėti už Baltaragio, – ir ji pasiryžo kilniu darbu išpirkti savo mirštamą nuodėmę. Neblogos širdies moterėlė vis dėlto buvo ta Uršulė.
Taip pasiryžusi, pirmą sekmadienį atsistojo bobinčiuje prie durų ir, kai ėjo iš bažnyčios Jurga, – tikra begėdė, dar neišėjusi iš bažnyčios, jau svaidė į bernus žvilgsnius ir šaipėsi, – timptelėjo Uršulė už sijono Jurgą ir pakuždėjo:
– Dukrele, turiu su tavim pakalbėti.
Su panieka grįžtelėjo Jurga pro pečius į Uršulę ir visai garsiai tarė:
– O ką aš su tavim, tetule, kalbėsiu? Pinčukas laukia tavo meilių žodžių ir nesulaukia, o aš ir be jų apsieisiu.
Supyko Uršulė tokį atšiaurų atsakymą išgirdusi, bet ir vėl atsileido, prisiminusi savo mirštamą nuodėmę. Tai per prievartą nusitempė Jurgą į nuošalią vietą prie varpinės ir išdėstė visas baisybes, kurios ją laukia. Jurga iš pradžių klausėsi nekantraudama, o paskui, springdama juoku, rimtai tarė:
– Tai ką aš, tetule, turiu daryti, kad nepražūčiau?
Nušvito tada visos raukšlelės Uršulės veide, nes pamanė, kad jau išpirko savo didžiąją kaltę.
– Daryk, mergele, skaistybės apžadus, – pasakė nudžiugusi Uršulė. – Susižieduok su skaisčiausiu Juozapu, tiktai tada galėsi būti išgelbėta.
– Ir įstok į davatkyną, – pridėjo Jurga, sprogdama nuo vos sulaikomo juoko.
– Gali ir į davatkyną, – rimtai pritarė Uršulė, o Jurga neišlaikė ir nusikvatojo.
– Negaliu, tetule, – atsakė. – Man bernai taip patinka, kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau. Neištūrėsiu nei vienos dienos davatkyne. Daryk, ką nori, tetule, tiktai ne davatkynas.
Atsiduso tada Uršulė, mato – nieko neišeis, bet vis dėlto paskutinės vilties dar neprarado ir pagraudeno:
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.