Kaip pamišęs išbėgo Baltaragis atgal į kiemą, dairosi aplinkui ir nieko nesupranta. Tiktai žvilgtelėjęs į tą pusę, kur pro audros debesis lėkė pažeme, lyg vejama, mėnulio delčia, viską suprato Baltaragis ir apmirė vietoje.
Ant mėnulio rago sėdėjo velnias, – Baltaragis gerai jį pažino, tai buvo jo bernas – Pinčukas, – iš nepaprasto džiaugsmo kabaldavo arklio kanopomis ir žvengė visa gerkle, net susiriesdamas.
– Tai nelabasis džiaugiasi savo darbais, – pagalvojo Baltaragis ir visai nusiminė.
O Pinčukas irgi pamatė Baltaragį, stovintį vienplaukį kiemo viduryje. Nušoko tada nuo mėnulio rago tiesiai ant malūno sparno ir taip sužvengė, kad net malūnas visas sudrebėjo ir Baltaragis išbalo kaip drobė.
– Cha-cha, i-cha-cha! – žvengė Pinčukas visa gerkle tiesiai Baltaragiui į akis. – Norėjai mane apgauti, netekai ne tik žento, bet ir dukters.
Iš to velniško smagumo Pinčukas, prisiminęs senus laikus, pradėjo sukti malūno sparnus. Tuščias malūnas ūžė visais garsais, susimaišydamas su velnio žvengimu ir audros staugimu.
Baltaragis stovėjo vietoje, nesujudėdamas ir taip nusiminęs, tarsi žemėn įsmukęs. Dabar jis viską suprato.
– Jurgele mano, dukrele mano, – kartojo stingstančios Baltaragio lūpos, – tai aš tave pražudžiau.
O Pinčukas, sukdamas malūno sparnus, taip įsismagino, kad visai nesivaržydamas tyčiojosi iš savo buvusio šeimininko. Rodė jam liežuvį, kaišiojo špygas, baksėjo ragais ir visaip kitaip šaipėsi.
Bet Baltaragis, pritrenktas savo nepakeliamos nelaimės, visai jo nepaisė ir nieko nepastebėjo. Jis iš to skausmo visas sustingo ir tarsi suakmenėjo.
Tada nuo įsisiautusio Udruvės ežero pakilo didžiulė audra, suūžė, sušniokštė ežeras, griaudamas savo krantus, dangus kryžiumi sužaibuvo, ir trenkė perkūnija tiesiai į Baltaragio malūną.
Tai senelis Perkūnas, pirmą kartą tą pavasarį išvažiavęs su savo ratais pasivažinėti po plačią padangę, pamatė, kaip velnias, paskandinęs nelaimėse žmogų, dar tyčiojasi iš jo sielvarto, baisiai užsirūstino ir nutrenkė velnią savo ugnine strėle į pat pragaro gelmes.
O įsismaginęs Pinčukas, džiaugdamasis savo pergale ir tyčiodamasis iš Baltaragio, visai nepastebėjo, kaip pasirodė padangėje jo nenumaldomas priešas. Tiktai akyse sužaibavo, kai krito nuo malūno sparno ir prasmego kiaurai žemę, nespėjęs nei žioptelėti. Taip ir užspringo ant amžių amžinųjų su savo nelemtu žvengimu.
Praūžus audrai, žmonės pasigedo Baltaragio malūno, kuris per visą žiemą stovėjo kaip šmėkla, suglaudęs sparnus ant Udruvės ežero stataus kranto.
– Negi būtų nuskridęs? – kai kas mėgino pajuokauti, bet juokas tuoj pat stingo ant lūpų.
Nujautė žmonės, kad čia kažkas negero turėjo atsitikti. Nuėję į vietą, rado malūną perkūno nutrenktą ir sugriuvusį, o patį malūninką Baltaragį ligi kelių į žemę įsmukusį ir visą tarsi suanglėjusį, tarsi suakmenėjusį.
O kur dingo Baltaragio duktė, linksmoji gražuolė Jurga, taip ir nesužinojo niekas. Ji vis dėlto išvažiavo, ūžiant pirmai pavasario audrai ir žvengiant Girdvainio obuolmušiam, su savo pražuvusiu jaunikiu susituokti.
XXXV dalis
Daug metų praėjo nuo tų visų nepaprastų įvykių, kurie dėjosi Paudruvės krašte, bet lig šiol žmonės atsimena nelaimingą Paudruvės malūninką Baltaragį, jo gražuolę dukterį Jurgą, išdidų jaunikį Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus, kurie vėją pralenkdavo. Bet ne vien tiktai žmonės prisimena.
O ir man pačiam kartais atrodo, tarytum aš pats, o ne Girdvainis būčiau turėjęs tuos obuolmušius žirgus ir važinėjęs kaip su vėjo sparnais pas Baltaragio dukrą piršlybomis, o paskui praradęs savo eikliuosius žirgus ir klaidžiojęs, jų ieškodamas, keliais ir kryžkeliais.
Arba ir vėl, kitą kartą man atrodo, tarsi ne Baltaragis, o aš pats turėjau malūną ant Udruvės ežero kranto ir gražuolę dukterį, kurią be galo mylėdamas ir dėl jos sielvartaudamas, pražilau ir suakmenėjau jos netekęs.
Ak, juk visa tai tiktai pasaka, kuri klaidina ir vedžioja, kaip tą Girdvainį Pinčukas.
Bet kartais ir man tas Pinčukas pasivaidena ir atrodo, tarytum tas Pinčukas ne kas kitas būtų, tiktai aš pats, kuris ne kartą būdavau apgautas per savo lengvatikiškumą, sukdavau malūno sparnus už vėją, paskui pamatęs, kad akiplėšiškai esu išnaudojamas, supykdavau, keršydavau ir juokdavausi, nugalėjęs savo priešininką.
Ak, juk iš žmogaus širdies kalba pasaka, todėl ir sužavi.
Vakaro prieblandoje, kai pats nežinai ko pasiilgsti, susirenka kaip gyvi visi tie bičiuliai, – ne tik Baltaragis su savo dukra ir Girdvainis su savo obuolmušiais, bet ir išmintingasis Anupras, ir vargšė Uršulė, ir nenaudėlis Šešelga, ir arkliavagis Raupys, ir visi kiti, kuriuos prikėliau iš numirusių knygos puslapiuose.
Tada man baisiai gera su jais visais pabūti, pasikalbėti, tarytum aš pats su savim susitikčiau ar su savo geriausiais, seniai nematytais bičiuliais, su kuriais daug šviesių ir karčių valandų esu išgyvenęs.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Ką reiškia romano pabaiga, kai Perkūnas trenkia į malūną, o Baltaragis sustingsta tarsi suakmenėjęs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Audros naktį Jurga išbėga paskui Girdvainio šešėlį ir krinta į audringą Udruvės ežerą, o Girdvainis tą pačią naktį pasikaria. Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nutrenkia velnią į pragaro gelmes, bet Baltaragį žmonės randa ligi kelių įsmukusį į žemę, tarsi suakmenėjusį. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi padavimu: per pavasario audrą Jurga važiuoja susituokti su Girdvainiu, o Baltaragio akmuo verkia akmeninėmis ašaromis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.
Rašiniui: LikimasKaltė
3. Kas romano pabaigoje nugramzdina Pinčuką į pragaro gelmes?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.