Daug metų praėjo nuo tų visų nepaprastų įvykių, kurie dėjosi Paudruvės krašte, bet lig šiol žmonės atsimena nelaimingą Paudruvės malūninką Baltaragį, jo gražuolę dukterį Jurgą, išdidų jaunikį Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus, kurie vėją pralenkdavo. Bet ne vien tiktai žmonės prisimena.
O ir man pačiam kartais atrodo, tarytum aš pats, o ne Girdvainis būčiau turėjęs tuos obuolmušius žirgus ir važinėjęs kaip su vėjo sparnais pas Baltaragio dukrą piršlybomis, o paskui praradęs savo eikliuosius žirgus ir klaidžiojęs, jų ieškodamas, keliais ir kryžkeliais.
Arba ir vėl, kitą kartą man atrodo, tarsi ne Baltaragis, o aš pats turėjau malūną ant Udruvės ežero kranto ir gražuolę dukterį, kurią be galo mylėdamas ir dėl jos sielvartaudamas, pražilau ir suakmenėjau jos netekęs.
Ak, juk visa tai tiktai pasaka, kuri klaidina ir vedžioja, kaip tą Girdvainį Pinčukas.
Bet kartais ir man tas Pinčukas pasivaidena ir atrodo, tarytum tas Pinčukas ne kas kitas būtų, tiktai aš pats, kuris ne kartą būdavau apgautas per savo lengvatikiškumą, sukdavau malūno sparnus už vėją, paskui pamatęs, kad akiplėšiškai esu išnaudojamas, supykdavau, keršydavau ir juokdavausi, nugalėjęs savo priešininką.
Ak, juk iš žmogaus širdies kalba pasaka, todėl ir sužavi.
Vakaro prieblandoje, kai pats nežinai ko pasiilgsti, susirenka kaip gyvi visi tie bičiuliai, – ne tik Baltaragis su savo dukra ir Girdvainis su savo obuolmušiais, bet ir išmintingasis Anupras, ir vargšė Uršulė, ir nenaudėlis Šešelga, ir arkliavagis Raupys, ir visi kiti, kuriuos prikėliau iš numirusių knygos puslapiuose.
Tada man baisiai gera su jais visais pabūti, pasikalbėti, tarytum aš pats su savim susitikčiau ar su savo geriausiais, seniai nematytais bičiuliais, su kuriais daug šviesių ir karčių valandų esu išgyvenęs.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia romano pabaiga, kai Perkūnas trenkia į malūną, o Baltaragis sustingsta tarsi suakmenėjęs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Audros naktį Jurga išbėga paskui Girdvainio šešėlį ir krinta į audringą Udruvės ežerą, o Girdvainis tą pačią naktį pasikaria. Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nutrenkia velnią į pragaro gelmes, bet Baltaragį žmonės randa ligi kelių įsmukusį į žemę, tarsi suakmenėjusį. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi padavimu: per pavasario audrą Jurga važiuoja susituokti su Girdvainiu, o Baltaragio akmuo verkia akmeninėmis ašaromis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.
Rašiniui: LikimasKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.