Tai senelis Perkūnas, pirmą kartą tą pavasarį išvažiavęs su savo ratais pasivažinėti po plačią padangę, pamatė, kaip velnias, paskandinęs nelaimėse žmogų, dar tyčiojasi iš jo sielvarto, baisiai užsirūstino ir nutrenkė velnią savo ugnine strėle į pat pragaro gelmes.
O įsismaginęs Pinčukas, džiaugdamasis savo pergale ir tyčiodamasis iš Baltaragio, visai nepastebėjo, kaip pasirodė padangėje jo nenumaldomas priešas. Tiktai akyse sužaibavo, kai krito nuo malūno sparno ir prasmego kiaurai žemę, nespėjęs nei žioptelėti. Taip ir užspringo ant amžių amžinųjų su savo nelemtu žvengimu.
Praūžus audrai, žmonės pasigedo Baltaragio malūno, kuris per visą žiemą stovėjo kaip šmėkla, suglaudęs sparnus ant Udruvės ežero stataus kranto.
– Negi būtų nuskridęs? – kai kas mėgino pajuokauti, bet juokas tuoj pat stingo ant lūpų.
Nujautė žmonės, kad čia kažkas negero turėjo atsitikti. Nuėję į vietą, rado malūną perkūno nutrenktą ir sugriuvusį, o patį malūninką Baltaragį ligi kelių į žemę įsmukusį ir visą tarsi suanglėjusį, tarsi suakmenėjusį.
O kur dingo Baltaragio duktė, linksmoji gražuolė Jurga, taip ir nesužinojo niekas. Ji vis dėlto išvažiavo, ūžiant pirmai pavasario audrai ir žvengiant Girdvainio obuolmušiam, su savo pražuvusiu jaunikiu susituokti.
XXXV dalis
Daug metų praėjo nuo tų visų nepaprastų įvykių, kurie dėjosi Paudruvės krašte, bet lig šiol žmonės atsimena nelaimingą Paudruvės malūninką Baltaragį, jo gražuolę dukterį Jurgą, išdidų jaunikį Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus, kurie vėją pralenkdavo. Bet ne vien tiktai žmonės prisimena.
O ir man pačiam kartais atrodo, tarytum aš pats, o ne Girdvainis būčiau turėjęs tuos obuolmušius žirgus ir važinėjęs kaip su vėjo sparnais pas Baltaragio dukrą piršlybomis, o paskui praradęs savo eikliuosius žirgus ir klaidžiojęs, jų ieškodamas, keliais ir kryžkeliais.
Arba ir vėl, kitą kartą man atrodo, tarsi ne Baltaragis, o aš pats turėjau malūną ant Udruvės ežero kranto ir gražuolę dukterį, kurią be galo mylėdamas ir dėl jos sielvartaudamas, pražilau ir suakmenėjau jos netekęs.
Ak, juk visa tai tiktai pasaka, kuri klaidina ir vedžioja, kaip tą Girdvainį Pinčukas.
Bet kartais ir man tas Pinčukas pasivaidena ir atrodo, tarytum tas Pinčukas ne kas kitas būtų, tiktai aš pats, kuris ne kartą būdavau apgautas per savo lengvatikiškumą, sukdavau malūno sparnus už vėją, paskui pamatęs, kad akiplėšiškai esu išnaudojamas, supykdavau, keršydavau ir juokdavausi, nugalėjęs savo priešininką.
Ak, juk iš žmogaus širdies kalba pasaka, todėl ir sužavi.
Vakaro prieblandoje, kai pats nežinai ko pasiilgsti, susirenka kaip gyvi visi tie bičiuliai, – ne tik Baltaragis su savo dukra ir Girdvainis su savo obuolmušiais, bet ir išmintingasis Anupras, ir vargšė Uršulė, ir nenaudėlis Šešelga, ir arkliavagis Raupys, ir visi kiti, kuriuos prikėliau iš numirusių knygos puslapiuose.
Tada man baisiai gera su jais visais pabūti, pasikalbėti, tarytum aš pats su savim susitikčiau ar su savo geriausiais, seniai nematytais bičiuliais, su kuriais daug šviesių ir karčių valandų esu išgyvenęs.
Kokia tada čia pasaka? Juk tai pats gyvenimas!
Ir iš tikrųjų, susipina pasaka su tikrove, kaip laimė ir nelaimė žmogaus gyvenime, ir kur čia tada atskirsi, kur pasaka, o kur tikrasis gyvenimas?
Aš jų ir neskiriu.
Neskiria ir žmonės su skaidria širdimi ir šviesiomis akimis.
Dar ir dabar, pasakoja, Paudruvės krašte kiekvieną pavasarį, kai sušniokščia pirma pavasario audra, sukyla Udruvės ežeras, veržiasi iš savo krantų, griauna tą skardį, kur stovėjo Baltaragio malūnas, ir pradeda tada tenai dėtis nepaprasti ir nuostabūs dalykai.
Tada įsisiautusiame ežere iškyla ant bangų neapsakomai graži laumė, nelaiminga malūnininko duktė Jurga, verkia ir juokiasi, šaukia savo jaunikį ir neprisišaukia.
O tuo metu kai kas matė ir net pakelėje sutiko išdidų ir niaurų jaunikį Girdvainį, kuris vis dar ieškojo ir negalėjo surasti savo pavogtų arklių.
Tada dar labiau pradeda siausti audra ir ima šėlti ežeras, o ežero pakrantėse ir aplinkiniuos kalnuos pradeda žvengti eržilai, ir jų žvengimas nustelbia pavasario audros šniokštimą.
Tada pakyla dar didesnė audra ir dar garsiau pradeda žvengti nematomi žirgai, – tada susimaišo žemė su dangumi, tai Jurga važiuoja tada vėjo sparnais susituokti su savo jaunikiu Girdvainiu. Ir skamba tada aplinkiniai šilai, kaip vestuvių vargonai, ir juokiasi audra, kaip laiminga nuotaka.
Tuo pačiu metu kitose vietose įvyksta kitų nuostabių reiškinių.
Ties ta kryžkele, kur buvo Gaidžgalės karčiama, pasivaidena arkliavagio Raupio dūšia, užsiūta arklio odoje ir negalinti iš jos ištrūkti. Tai daužosi kryžkelėje ir aimanuoja, šaukdama pagalbos. Bet niekas nedrįsta prie jos prieiti ir išvaduoti iš odos.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia romano pabaiga, kai Perkūnas trenkia į malūną, o Baltaragis sustingsta tarsi suakmenėjęs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Audros naktį Jurga išbėga paskui Girdvainio šešėlį ir krinta į audringą Udruvės ežerą, o Girdvainis tą pačią naktį pasikaria. Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nutrenkia velnią į pragaro gelmes, bet Baltaragį žmonės randa ligi kelių įsmukusį į žemę, tarsi suakmenėjusį. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi padavimu: per pavasario audrą Jurga važiuoja susituokti su Girdvainiu, o Baltaragio akmuo verkia akmeninėmis ašaromis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.
Rašiniui: LikimasKaltė
2. Kas romano pabaigoje nugramzdina Pinčuką į pragaro gelmes?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.