Kokia tada čia pasaka? Juk tai pats gyvenimas!
Ir iš tikrųjų, susipina pasaka su tikrove, kaip laimė ir nelaimė žmogaus gyvenime, ir kur čia tada atskirsi, kur pasaka, o kur tikrasis gyvenimas?
Aš jų ir neskiriu.
Neskiria ir žmonės su skaidria širdimi ir šviesiomis akimis.
Dar ir dabar, pasakoja, Paudruvės krašte kiekvieną pavasarį, kai sušniokščia pirma pavasario audra, sukyla Udruvės ežeras, veržiasi iš savo krantų, griauna tą skardį, kur stovėjo Baltaragio malūnas, ir pradeda tada tenai dėtis nepaprasti ir nuostabūs dalykai.
Tada įsisiautusiame ežere iškyla ant bangų neapsakomai graži laumė, nelaiminga malūnininko duktė Jurga, verkia ir juokiasi, šaukia savo jaunikį ir neprisišaukia.
O tuo metu kai kas matė ir net pakelėje sutiko išdidų ir niaurų jaunikį Girdvainį, kuris vis dar ieškojo ir negalėjo surasti savo pavogtų arklių.
Tada dar labiau pradeda siausti audra ir ima šėlti ežeras, o ežero pakrantėse ir aplinkiniuos kalnuos pradeda žvengti eržilai, ir jų žvengimas nustelbia pavasario audros šniokštimą.
Tada pakyla dar didesnė audra ir dar garsiau pradeda žvengti nematomi žirgai, – tada susimaišo žemė su dangumi, tai Jurga važiuoja tada vėjo sparnais susituokti su savo jaunikiu Girdvainiu. Ir skamba tada aplinkiniai šilai, kaip vestuvių vargonai, ir juokiasi audra, kaip laiminga nuotaka.
Tuo pačiu metu kitose vietose įvyksta kitų nuostabių reiškinių.
Ties ta kryžkele, kur buvo Gaidžgalės karčiama, pasivaidena arkliavagio Raupio dūšia, užsiūta arklio odoje ir negalinti iš jos ištrūkti. Tai daužosi kryžkelėje ir aimanuoja, šaukdama pagalbos. Bet niekas nedrįsta prie jos prieiti ir išvaduoti iš odos.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia romano pabaiga, kai Perkūnas trenkia į malūną, o Baltaragis sustingsta tarsi suakmenėjęs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Audros naktį Jurga išbėga paskui Girdvainio šešėlį ir krinta į audringą Udruvės ežerą, o Girdvainis tą pačią naktį pasikaria. Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nutrenkia velnią į pragaro gelmes, bet Baltaragį žmonės randa ligi kelių įsmukusį į žemę, tarsi suakmenėjusį. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi padavimu: per pavasario audrą Jurga važiuoja susituokti su Girdvainiu, o Baltaragio akmuo verkia akmeninėmis ašaromis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.
Rašiniui: LikimasKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.