– Gailėsiesi, dukrele, tiktai bus per vėlu. Išleis tave tėvas už Pinčuko, tada amžinai pražūsi.
Jurga tarsi nusigando, tarsi suprato, nustojo kvatojusi, surimtėjo, tiktai velniukai akyse laksto.
– Ar gali taip būti, tetule? – paklausė.
– Juk mane norėjo už jo išleisti, pati žinai, – Uršulė liūdnai pamaksėjo galva, kaip nuvarytas arklys.
– Ar tu matei tą Pinčuką? – vėl rimtai paklausė Jurga.
– O kaip gi. Vienoje karietoje užsakų važiavau, – rimtai atsakė Uršulė.
– Ir nenuvažiavai?
– Nenuvažiavau, – atsiduso Uršulė. – Skaistybės apžadai išgelbėjo.
– Dabar tai aš suprantu, tetule, – visiškai rimtai pasakė Jurga, – kas vakarais Paudruvės pelkėse dūsauja, kad net graudu darosi. Tai jis, vargšas, vis tavęs laukia ir nesulaukia. Pasigailėtum, tetule, ir eitum kartą už jo nesiožiavusi. Juk taip ar kitaip, o jo sužadėtinė esi.
– Ką tu kalbi, dukrele? – nesuprato Uršulė, rimtai jai kalba ar į akis juokiasi.
– Tokius pat niekus, kaip ir tu, – atsakė Jurga ir nuėjo kvatodama.
Atsiduso Uršulė, su piktu priekaištu akyse palydėjo ir nieko neatsakė, nors ir niežėjo liežuvį.
– Pražuvo amžinai, – paskui pati sau pagalvojo ir išsitraukė ražančių.
Nuėjo į bažnyčią, varstydama ražančių ir galvodama jau ne apie Jurgą, bet apie tai, ar išpirko savo mirštamą nuodėmę, ar neišpirko. Pagaliau sau tarė, kad su kaupu išlygino viso savo gyvenimo neapykantą, – kuo ji kalta, jei ta vėjavaikė nepaklausė? – ir pradėjo kalbėti atgailos ražančių. Bet ir atgailą darydama buvo sutrukdyta, nes smagus Jurgos juokas atskrido nuo šventoriaus net į bažnyčią. Tai Jurga tyčiojosi iš senos davatkos ir erzino jaunikius.
– Štai, kur tikra velnio nuotaka, o ne aš! – pagalvojo Uršulė, kalbėdama ražančių, visai užmiršdama, kad daro naują nuodėmę.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.