Baltaragio malūnas15-17 psl. · apie 5 min.
IV dalis12% kūrinio
15 psl.

– Gailėsiesi, dukrele, tiktai bus per vėlu. Išleis tave tėvas už Pinčuko, tada amžinai pražūsi.

Jurga tarsi nusigando, tarsi suprato, nustojo kvatojusi, surimtėjo, tiktai velniukai akyse laksto.

– Ar gali taip būti, tetule? – paklausė.

– Juk mane norėjo už jo išleisti, pati žinai, – Uršulė liūdnai pamaksėjo galva, kaip nuvarytas arklys.

– Ar tu matei tą Pinčuką? – vėl rimtai paklausė Jurga.

– O kaip gi. Vienoje karietoje užsakų važiavau, – rimtai atsakė Uršulė.

– Ir nenuvažiavai?

– Nenuvažiavau, – atsiduso Uršulė. – Skaistybės apžadai išgelbėjo.

– Dabar tai aš suprantu, tetule, – visiškai rimtai pasakė Jurga, – kas vakarais Paudruvės pelkėse dūsauja, kad net graudu darosi. Tai jis, vargšas, vis tavęs laukia ir nesulaukia. Pasigailėtum, tetule, ir eitum kartą už jo nesiožiavusi. Juk taip ar kitaip, o jo sužadėtinė esi.

– Ką tu kalbi, dukrele? – nesuprato Uršulė, rimtai jai kalba ar į akis juokiasi.

– Tokius pat niekus, kaip ir tu, – atsakė Jurga ir nuėjo kvatodama.

Atsiduso Uršulė, su piktu priekaištu akyse palydėjo ir nieko neatsakė, nors ir niežėjo liežuvį.

– Pražuvo amžinai, – paskui pati sau pagalvojo ir išsitraukė ražančių.

Nuėjo į bažnyčią, varstydama ražančių ir galvodama jau ne apie Jurgą, bet apie tai, ar išpirko savo mirštamą nuodėmę, ar neišpirko. Pagaliau sau tarė, kad su kaupu išlygino viso savo gyvenimo neapykantą, – kuo ji kalta, jei ta vėjavaikė nepaklausė? – ir pradėjo kalbėti atgailos ražančių. Bet ir atgailą darydama buvo sutrukdyta, nes smagus Jurgos juokas atskrido nuo šventoriaus net į bažnyčią. Tai Jurga tyčiojosi iš senos davatkos ir erzino jaunikius.

– Štai, kur tikra velnio nuotaka, o ne aš! – pagalvojo Uršulė, kalbėdama ražančių, visai užmiršdama, kad daro naują nuodėmę.

V dalis

16 psl.

Už septynių mylių nuo Paudruvės krašto, Daugnorų kaime gyveno Jurgis Girdvainis, jaunas ir išdidus jaunikis, kuris niekaip negalėjo sau mergos susirasti, nors apvažiavo su piršliu, to paties kaimo skerdžiumi Anupru, septynias mylias aplinkui su geriausiais obuolmušiais žirgais.

Tuos stoninius obuolmušius žirgus paliko jam mirdamas tėvas ir įsakė juos saugoti kaip savo akį, nes, tarė, kol eržilai obuoliuoti bus, tol jo gyvenimas bus kaip obuolys. Sūnus šventai dabojo tėvo prisakymą, nes tie obuolmušiai žirgai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Tiktai Girdvainis jaunas buvo ir jokio saiko neturėjo. Per tuos obuolmušius visą ūkį apleido, kurį tėvas paliko pilną, kaip aruodą, bet už tat, kai išvažiuodavo su savo obuolmušiais, tai kaip su paukščiais – lygus kelias ar pabiuręs – nulėkdavo.

Pradėjo Girdvainis su savo obuolmušiais važinėti ieškodamas mergos, kuri nesibijotų visą gyvenimą važinėti su tokiais kaip viesulai arkliais. Bet pravažinėjo Girdvainis visą rudenį aplinkui pas visas mergas ir už septynių mylių, bet tokios nesurado. O kaltas čia buvo paties Girdvainio pernelyg didelis išdidumas ir tas mandrumas neapsakomas.

17 psl.

Kinkydavo Girdvainis savo obuolmušius, kurie vietoje negalėdavo nustovėti, ne į karietą gražiai maliavotą, bet į apskretusį mėšlavežimį, už piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūkininką, bet nuskurdusį kaimo skerdžių Anuprą Visgirdą, kuris viena akim neprimatė ir viena ausim neprigirdėjo, pats apsivilkdavo ne išeiginiais drabužiais, bet išverstais kailiniais, kad svetima merga neprikibtų, persijuosdavo pančiu, kad nesužavėtų, įsistodavo į klumpes ir, įsimetęs Anuprą į vežimą, – padėk dieve, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių, kaip su paukščiais, vieškeliu ar šunkeliu, žiūrint, kur merga į akį kritusi buvo. Paskui jaunikį su piršliu tik dulkių stulpai, jei vasarą, palikdavo ant kelio, o jei rudenį, tai net padanges aptaškydavo.

Taip išvažinėjo Girdvainis visą kraštą bemerginėdamas, bet savo mergos nesurado, nes visos merginos nuotakos pradėjo viena kitą tokiu mandru jaunikiu baidyti ir juoktis. Tiktai vienas Girdvainis nieko nepaisė, savo darė ir savo kalbėjo.

– Su tokiais arkliais, nors ir pasaulio krašte, o savo mergą atrasiu.

Bet, deja, tokios mergos vis neatsirasdavo, kuri susigundytų tokiais arkliais ir tokiu jaunikiu. O uošvių ir gundyti nereikėjo, nes jiems atrodė, kad visas Girdvainio gyvenimas kaip ta statinė be šulų, kuri niekada nebus pilna.

Kaip iš tikrųjų su tais šulais buvo, nežinia, jeigu jau trūko, tai visų tų šulų, kuriais rimti ūkininkai ramsto savo gyvenimą, o Girdvainis ne tik neramstė, bet tarsi su tais savo obuolmušiais ant visų vėjų ištaršyti norėjo. Todėl jam ir tokios mergos reikėjo, su kuria galėtų lėkti kaip su paukščiais, žemės nesiekdamas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Girdvainis važinėja pas merginas, kol dar nėra sutikęs Jurgos?

Pasirink atsakymą

2. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.