Už septynių mylių nuo Paudruvės krašto, Daugnorų kaime gyveno Jurgis Girdvainis, jaunas ir išdidus jaunikis, kuris niekaip negalėjo sau mergos susirasti, nors apvažiavo su piršliu, to paties kaimo skerdžiumi Anupru, septynias mylias aplinkui su geriausiais obuolmušiais žirgais.
Tuos stoninius obuolmušius žirgus paliko jam mirdamas tėvas ir įsakė juos saugoti kaip savo akį, nes, tarė, kol eržilai obuoliuoti bus, tol jo gyvenimas bus kaip obuolys. Sūnus šventai dabojo tėvo prisakymą, nes tie obuolmušiai žirgai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Tiktai Girdvainis jaunas buvo ir jokio saiko neturėjo. Per tuos obuolmušius visą ūkį apleido, kurį tėvas paliko pilną, kaip aruodą, bet už tat, kai išvažiuodavo su savo obuolmušiais, tai kaip su paukščiais – lygus kelias ar pabiuręs – nulėkdavo.
Pradėjo Girdvainis su savo obuolmušiais važinėti ieškodamas mergos, kuri nesibijotų visą gyvenimą važinėti su tokiais kaip viesulai arkliais. Bet pravažinėjo Girdvainis visą rudenį aplinkui pas visas mergas ir už septynių mylių, bet tokios nesurado. O kaltas čia buvo paties Girdvainio pernelyg didelis išdidumas ir tas mandrumas neapsakomas.
Kinkydavo Girdvainis savo obuolmušius, kurie vietoje negalėdavo nustovėti, ne į karietą gražiai maliavotą, bet į apskretusį mėšlavežimį, už piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūkininką, bet nuskurdusį kaimo skerdžių Anuprą Visgirdą, kuris viena akim neprimatė ir viena ausim neprigirdėjo, pats apsivilkdavo ne išeiginiais drabužiais, bet išverstais kailiniais, kad svetima merga neprikibtų, persijuosdavo pančiu, kad nesužavėtų, įsistodavo į klumpes ir, įsimetęs Anuprą į vežimą, – padėk dieve, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių, kaip su paukščiais, vieškeliu ar šunkeliu, žiūrint, kur merga į akį kritusi buvo. Paskui jaunikį su piršliu tik dulkių stulpai, jei vasarą, palikdavo ant kelio, o jei rudenį, tai net padanges aptaškydavo.
Taip išvažinėjo Girdvainis visą kraštą bemerginėdamas, bet savo mergos nesurado, nes visos merginos nuotakos pradėjo viena kitą tokiu mandru jaunikiu baidyti ir juoktis. Tiktai vienas Girdvainis nieko nepaisė, savo darė ir savo kalbėjo.
– Su tokiais arkliais, nors ir pasaulio krašte, o savo mergą atrasiu.
Bet, deja, tokios mergos vis neatsirasdavo, kuri susigundytų tokiais arkliais ir tokiu jaunikiu. O uošvių ir gundyti nereikėjo, nes jiems atrodė, kad visas Girdvainio gyvenimas kaip ta statinė be šulų, kuri niekada nebus pilna.
Kaip iš tikrųjų su tais šulais buvo, nežinia, jeigu jau trūko, tai visų tų šulų, kuriais rimti ūkininkai ramsto savo gyvenimą, o Girdvainis ne tik neramstė, bet tarsi su tais savo obuolmušiais ant visų vėjų ištaršyti norėjo. Todėl jam ir tokios mergos reikėjo, su kuria galėtų lėkti kaip su paukščiais, žemės nesiekdamas.
Bet kur tokią rasi? Visos buvo rimtų ūkininkų rimtos dukterys. Tai nugirdęs, kad Paudruvės krašte yra Baltaragio malūninko nepaprasta duktė, pas kurią niekas su piršliais negali atvažiuoti, pirmą sekmadienį atvažiavo su savo obuolmušiais į Švendubrę pasidairyti ir pasiklausyti.
Švendubrės mergos nuotakos ir bernai jaunikiai tuojau pažino Girdvainį iš jo obuolmušių žirgų, kurie žvengdami sustojo prie šventoriaus. Mergos nuotakos spruko prunkšdamos į šalis, kad keistas jaunikis neužkalbintų ir dėl to kalbų nekiltų. Bernai apstojo Girdvainio obuolmušius ir negalėjo atsigėrėti.
– Tai bent žirgeliai! – ne vienas su pavydu garsiai pasakė, o pats sau pagalvojo: – Su tokiais galima ir pas Baltaragio dukterį nuvažiuoti, nors ten ir kažin kokie užkerėjimai būtų.
Tuojau išgirdo apie nepaprastą jaunikį, atvažiavusį į Švendubrę, ir Jurga, kai išsiskyrė su Uršule prie varpinės ir nuėjo kvatodama. Viena kita merga, sprukdama nuo šventoriaus, prunkštelėjo Jurgai prabėgdama:
– Tavasis atvažiavo!
– Koks? – nesuprato Jurga.
– Nagi, tas, su obuolmušiais žirgais, su išverstais kailiniais.
– O gal ir manasis? Ką tu žinai? – pyktelėjo Jurga, kad mergos drįsta iš jos juoktis. – Kur jis?
– Nagi, anava, ar nematai, stovi, – pirštu parodė į stovintį prie šventoriaus ąžuolo Girdvainį ir besidairantį po minią.
Jurga tiesiai ir nuėjo prie Girdvainio. Daug buvo girdėjusi apie jo obuolmušius žirgus, mėšlavežimį, išverstus kailinius ir kurčią piršlį, su kuriuo mergas gąsdindamas važinėjo. Patiko Jurgai Girdvainio keistas būdas, jo žirgai, su kuriais kaip su paukščiais skraidė, bet ėmė pagunda pasijuokti iš berno ir atkeršyti už visas mergas nuotakas, pas kurias jis lyg ant juokų važinėjo. Tai Jurga pastojo Girdvainiui kelią, kai tas, kaip tik jos ieškodamas, norėjo pereiti per šventorių.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Girdvainis važinėja pas merginas, kol dar nėra sutikęs Jurgos?
2. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.