– Pas visas mergas važinėji, – pasakė tiesiai į akis žiūrėdama, – o pas mane neužsuki. Negi aš tau per prasta merga, o gal paskalų bijaisi, kad pas mane kelias užkerėtas?
Girdvainis iš karto pažino, kad čia ta, kurios ieško, nes tokios gražios ir drąsios mergos jis dar nebuvo matęs. O tokios jam kaip tik ir reikėjo.
– Neprasta tu merga, – atsakė Girdvainis, – ir paskalų nesibijau. Galiu su savo obuolmušiais išsklaidyti visus užkerėjimus nuo tavo kelio.
– Tai išsklaidyk, – atsakė Jurga, ir jos akys šyptelėjo. – Jei išsklaidysi, gal ir eisiu už tavęs.
– Eisi – neisi, – atgavo Girdvainis išdidumą, – o atvažiuosiu su savo piršliu Anupru.
Tuo metu, pamatę kalbantį Girdvainį su Jurga, susirinko aplinkui mergų ir bernų būrys, o kiti dar bėgo per šventorių, palikę net Girdvainio arklius.
Kai Girdvainis prižadėjo su piršliu atvažiuoti, nusiprunkštė mergos į saujas, o bernai visa gerkle nusižvengė.
– Toks tokį pažino ir ant alaus pavadino, – kažin kas iš užpakalio atsiliepė.
O Jurga, visai užmiršusi, kad aplinkui minia susirinkusi ir ją stebi, meiliai pažiūrėjo Girdvainiui į akis ir visa nukaisdama tarė:
– Lauksiu. Neužmiršk.
Tai pasakiusi, nuėjo nuleidusi akis, bet išdidi ir graži kaip karalaitė.
Girdvainis nespėjo nei atsakyti, tik nusekė paskui ją nustebusiu žvilgsniu.
– Tai bent merga! – nutirpęs iš džiaugsmo širdyje kartojo ir akių negalėjo atitraukti nuo jos liekno liemens ir išdidžių žingsnių.
Bet Jurga greitai išnyko iš akių, ir Girdvainis veltui klajojo po atlaidų minią, ieškodamas degančiomis akimis dar kartą ją pamatyti. Bet niekur jos nesurado. Ji su savo tėvu Baltaragiu jau buvo išvažiavusi namo.
Tai ir Girdvainis, nieko daugiau nelaukdamas, apsuko savo obuolmušius ir išvažiavo su tokiu džiaugsmu širdyje, kurio, rodos, nei jo obuolmušiai nepaveš, nors ir lėkė šuoliais.
Tiktai ar ne per greitai Girdvainis susižavėjo?
VI dalis
O vis dėlto ne visai be pagrindo sklido gandai apie Baltrų Baltaragį ir jo malūną. Tai ne vien tiktai davatkos Uršulės kliedėjimai ir įkaušusių jaunikių su piršliais prasimanymai. Nebe kaltės ir pats Baltaragis buvo, ir kelias pas jo dukterį Jurgą buvo nelengvas, nes jis ir pats nelengvai gavo savo žmoną, gražiausią Paudruvės merginą, Marcelę Jaudegytę. Tuščiai žmonės nekalba.
O visa tai, tur būt, todėl atsitiko, kad Baltaragis iš pat jaunumės per daug prisirišo prie savo malūno ir per jį ne tik pats save, bet ir visą dievo pasaulį užmiršo.
Baltaragis, dar vaikystėje, negalėdavo atsiklausyti malūno sparnų ūžimo, kai jam pritardavo Udruvės ežero vandenų skalavimas. Tas ūžimas tarsi užkerėjo Baltaragį. Kiek paūgėjęs, dienas ir naktis praleisdavo malūne. Kito darbo nei žinoti, nei matyti nenorėjęs.
Smagiausia jam būdavo, kai pakildavo vėjas ir sukdavo malūno sparnus. Tada jis linksmas belsdavosi savo malūne, niekada nepavargdamas, tiktai vieno bijodamas, kad vėjas nenutiltų. Ir jau tada jis pradėjo svajoti, ar negalima būtų sukti malūno sparnų be vėjo? Apie tai ypač svajodavo, kai nurimdavo vėjas, ir jis ištisomis dienomis prasėdėdavo ant malūno slenksčio, žiūrėdamas į Udruvės ežero vandenis, ar nepradeda jų paviršius ribuliuoti nuo lengvo vėjelio. O malūno sparnų bures jis buvo taip pritaikęs, kad pagaudavo mažiausią dvelkimą nuo ežero pusės. Be malūno ūžimo, niekas kitas nežavėjo Baltaragio jaunystėje, tarytum nieko kito gyvenime ir nebūtų buvę.
Todėl ir nepamatė Baltaragis, kaip praėjo, ūžiant malūnui, jaunystė, kaip mirė tėvai, išsiskirstė iš namų broliai ir seserys, ir liko jis vienas su senstančia davatka Uršule, tolima Baltaragių giminaite, kuri mergaudama paseno, ir, atrodė, amžinai pasiliksianti Baltaragių namuose. Bet ne taip išėjo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.