O vis dėlto ne visai be pagrindo sklido gandai apie Baltrų Baltaragį ir jo malūną. Tai ne vien tiktai davatkos Uršulės kliedėjimai ir įkaušusių jaunikių su piršliais prasimanymai. Nebe kaltės ir pats Baltaragis buvo, ir kelias pas jo dukterį Jurgą buvo nelengvas, nes jis ir pats nelengvai gavo savo žmoną, gražiausią Paudruvės merginą, Marcelę Jaudegytę. Tuščiai žmonės nekalba.
O visa tai, tur būt, todėl atsitiko, kad Baltaragis iš pat jaunumės per daug prisirišo prie savo malūno ir per jį ne tik pats save, bet ir visą dievo pasaulį užmiršo.
Baltaragis, dar vaikystėje, negalėdavo atsiklausyti malūno sparnų ūžimo, kai jam pritardavo Udruvės ežero vandenų skalavimas. Tas ūžimas tarsi užkerėjo Baltaragį. Kiek paūgėjęs, dienas ir naktis praleisdavo malūne. Kito darbo nei žinoti, nei matyti nenorėjęs.
Smagiausia jam būdavo, kai pakildavo vėjas ir sukdavo malūno sparnus. Tada jis linksmas belsdavosi savo malūne, niekada nepavargdamas, tiktai vieno bijodamas, kad vėjas nenutiltų. Ir jau tada jis pradėjo svajoti, ar negalima būtų sukti malūno sparnų be vėjo? Apie tai ypač svajodavo, kai nurimdavo vėjas, ir jis ištisomis dienomis prasėdėdavo ant malūno slenksčio, žiūrėdamas į Udruvės ežero vandenis, ar nepradeda jų paviršius ribuliuoti nuo lengvo vėjelio. O malūno sparnų bures jis buvo taip pritaikęs, kad pagaudavo mažiausią dvelkimą nuo ežero pusės. Be malūno ūžimo, niekas kitas nežavėjo Baltaragio jaunystėje, tarytum nieko kito gyvenime ir nebūtų buvę.
Todėl ir nepamatė Baltaragis, kaip praėjo, ūžiant malūnui, jaunystė, kaip mirė tėvai, išsiskirstė iš namų broliai ir seserys, ir liko jis vienas su senstančia davatka Uršule, tolima Baltaragių giminaite, kuri mergaudama paseno, ir, atrodė, amžinai pasiliksianti Baltaragių namuose. Bet ne taip išėjo.
Pakrikus Baltaragių šeimai, Uršulė perėmė visus namų rūpesčius, nes Baltrus tais reikalais nei kiek nesirūpino, tarsi jų visai nebūtų. Jam tik vienas malūnas niekada iš galvos neišeidavo, didžiausiam Uršulės pasipiktinimui.
– Tas malūnas susuko tavo galvą, – sakydavo Uršulė, su priekaištu žiūrėdama į Baltaragį. – Nieko tu daugiau nematai, tiktai tą savo malūną, tarytum be to nelemto malūno nieko kito geresnio pasaulyje nebūtų.
– Kad man nieko kito ir nereikia, – atsakydavo Baltaragis, visai nežiūrėdamas į Uršulę.
Uršulė piktai žibteldavo akimis ir, nusigrįžusi į krosnį, smarkiau barškindavo puodais. Kartais pažiūrėdavo Baltaragis, ko ji trankosi, o kartais, net nežvilgtelėjęs į jos pusę, išeidavo į savo malūną.
Kitą kartą Uršulė pradėdavo skųstis, kad jai per daug darbo, kad jis jai nepadedąs, o ji negalinti persiplėšti.
Baltaragis, tarsi nustebęs, patraukdavo pečiais.
– O kodėl negali? Persiplėšk, ir būsite dvi.
Uršulė, manydama, kad Baltrus nieko nesupranta (žmonės ir laikė jį glušu dėl to jo malūno), užsimindavo, kad žmonės kartais nei šį, nei tą nukalba, – o pati paraudonuodavo nuo ausų ligi plaukų šaknų, – esą nepadoru jaunam vyrui su pana vienoje pastogėje gyventi, dar kažin ką žmonės gali prasimanyti. Bet Baltaragis tarsi visai nenugirsdavo tokių kalbų, nors Uršulė ne tik paraudonuodavo, bet ir meiliau pabaltakiuoti stengdavosi. O jeigu jau per daug įgrisdavo su savo meilumu, Baltaragis storžieviškai atsikirsdavo:
– Ko tu nori? Argi mudu po viena pastoge gyvename? Aš – malūne, o tu – troboje ir kiauliatvartyje.
Tada supykusi Uršulė pradėdavo purkšti kaip katė, grasinti, kad ji pamesianti jį, visai iš namų išeisianti, tegu jis pats vienas pasikaria su savo malūnu, ar dar ką nors prasimano, jai visai nerūpi.
Baltaragis visai ramiai, kartais net nudžiugęs, atsakydavo:
– Tai ko tu lauki? Eik. Man vienam tiktai ramiau bus.
Uršulė, jau ne juokais įširdusi, pradėdavo rišti savo ryšulius, bet čia pat berišdama ir atrišdavo, o paskui atsidusdavo ir nusiramindavo:
– Kaip dabar aš jį vieną paliksiu? Palauksiu, gal ateis į protą.
Bet veltui Uršulė vylėsi. Atėjęs iš malūno Baltaragis nei kiek neapsidžiaugdavo, atradęs Uršulę vėl po namus besiruošiančią, tiktai nustebdavo ar net supykdavo:
– Tai tu dar neišėjai? – prikišdavo.
– Tylėtum ir dievą mylėtum, – atsidusdavo Uršulė ir porą dienų tylesnė būdavo.
– Tai kad tau dievas tiek proto duotų, – palinkėdavo Baltaragis, – tada tikrai galėtum gyventi.
Tas Baltaragio linkėjimas, ar metai, kurie vis labiau tursino ir taip susirietusią senmergę, padėjo, ir Uršulė kasdien vis dievobaimingesnė darėsi. Prieš tai dar išbandė visas kitas priemones ir net burtus, su kurių pagalba tikėjosi vis dėlto Baltaragį prisivilioti, bet kada ir tai nieko nepadėjo, tai, atgailaudama už papildytas nuodėmes, padarė Švendubrės skaisčiausiai mergelei skaistybės apžadus ir vis dažniau išeidavo į bažnyčią, kartais net visą dieną negrįždama, tuo nepaprastai nudžiugindama Baltaragį.
– Matai, susipras kartą, – pats sau sakydavo, nors Uršulė juo dievobaimingesnė darėsi, juo piktesnė buvo. Bet Baltaragis vilties neprarado, kad pagaliau ir senmergės piktumui ateis galas. Bet čia Baltaragis apsiriko.
O dienos slinko, bėgo metai po metų, ir Baltaragis, ūžiant malūnui ir besibarant su sena davatka, net nepastebėjo, kaip pats paseno. Nemaža kakta dar padidėjo, o į plaukų vainiką ties smilkiniais taip įsimetė miltų dulkės, kad net skaidriame Udruvės ežero vandenyje negalima buvo išplauti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.