Baltaragio malūnas23 psl. · apie 5 min.
VI dalis16% kūrinio
23 psl.

– Tai ko tu lauki? Eik. Man vienam tiktai ramiau bus.

Uršulė, jau ne juokais įširdusi, pradėdavo rišti savo ryšulius, bet čia pat berišdama ir atrišdavo, o paskui atsidusdavo ir nusiramindavo:

– Kaip dabar aš jį vieną paliksiu? Palauksiu, gal ateis į protą.

Bet veltui Uršulė vylėsi. Atėjęs iš malūno Baltaragis nei kiek neapsidžiaugdavo, atradęs Uršulę vėl po namus besiruošiančią, tiktai nustebdavo ar net supykdavo:

– Tai tu dar neišėjai? – prikišdavo.

– Tylėtum ir dievą mylėtum, – atsidusdavo Uršulė ir porą dienų tylesnė būdavo.

– Tai kad tau dievas tiek proto duotų, – palinkėdavo Baltaragis, – tada tikrai galėtum gyventi.

Tas Baltaragio linkėjimas, ar metai, kurie vis labiau tursino ir taip susirietusią senmergę, padėjo, ir Uršulė kasdien vis dievobaimingesnė darėsi. Prieš tai dar išbandė visas kitas priemones ir net burtus, su kurių pagalba tikėjosi vis dėlto Baltaragį prisivilioti, bet kada ir tai nieko nepadėjo, tai, atgailaudama už papildytas nuodėmes, padarė Švendubrės skaisčiausiai mergelei skaistybės apžadus ir vis dažniau išeidavo į bažnyčią, kartais net visą dieną negrįždama, tuo nepaprastai nudžiugindama Baltaragį.

– Matai, susipras kartą, – pats sau sakydavo, nors Uršulė juo dievobaimingesnė darėsi, juo piktesnė buvo. Bet Baltaragis vilties neprarado, kad pagaliau ir senmergės piktumui ateis galas. Bet čia Baltaragis apsiriko.

O dienos slinko, bėgo metai po metų, ir Baltaragis, ūžiant malūnui ir besibarant su sena davatka, net nepastebėjo, kaip pats paseno. Nemaža kakta dar padidėjo, o į plaukų vainiką ties smilkiniais taip įsimetė miltų dulkės, kad net skaidriame Udruvės ežero vandenyje negalima buvo išplauti.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.