Pakrikus Baltaragių šeimai, Uršulė perėmė visus namų rūpesčius, nes Baltrus tais reikalais nei kiek nesirūpino, tarsi jų visai nebūtų. Jam tik vienas malūnas niekada iš galvos neišeidavo, didžiausiam Uršulės pasipiktinimui.
– Tas malūnas susuko tavo galvą, – sakydavo Uršulė, su priekaištu žiūrėdama į Baltaragį. – Nieko tu daugiau nematai, tiktai tą savo malūną, tarytum be to nelemto malūno nieko kito geresnio pasaulyje nebūtų.
– Kad man nieko kito ir nereikia, – atsakydavo Baltaragis, visai nežiūrėdamas į Uršulę.
Uršulė piktai žibteldavo akimis ir, nusigrįžusi į krosnį, smarkiau barškindavo puodais. Kartais pažiūrėdavo Baltaragis, ko ji trankosi, o kartais, net nežvilgtelėjęs į jos pusę, išeidavo į savo malūną.
Kitą kartą Uršulė pradėdavo skųstis, kad jai per daug darbo, kad jis jai nepadedąs, o ji negalinti persiplėšti.
Baltaragis, tarsi nustebęs, patraukdavo pečiais.
– O kodėl negali? Persiplėšk, ir būsite dvi.
Uršulė, manydama, kad Baltrus nieko nesupranta (žmonės ir laikė jį glušu dėl to jo malūno), užsimindavo, kad žmonės kartais nei šį, nei tą nukalba, – o pati paraudonuodavo nuo ausų ligi plaukų šaknų, – esą nepadoru jaunam vyrui su pana vienoje pastogėje gyventi, dar kažin ką žmonės gali prasimanyti. Bet Baltaragis tarsi visai nenugirsdavo tokių kalbų, nors Uršulė ne tik paraudonuodavo, bet ir meiliau pabaltakiuoti stengdavosi. O jeigu jau per daug įgrisdavo su savo meilumu, Baltaragis storžieviškai atsikirsdavo:
– Ko tu nori? Argi mudu po viena pastoge gyvename? Aš – malūne, o tu – troboje ir kiauliatvartyje.
Tada supykusi Uršulė pradėdavo purkšti kaip katė, grasinti, kad ji pamesianti jį, visai iš namų išeisianti, tegu jis pats vienas pasikaria su savo malūnu, ar dar ką nors prasimano, jai visai nerūpi.
Baltaragis visai ramiai, kartais net nudžiugęs, atsakydavo:
– Tai ko tu lauki? Eik. Man vienam tiktai ramiau bus.
Uršulė, jau ne juokais įširdusi, pradėdavo rišti savo ryšulius, bet čia pat berišdama ir atrišdavo, o paskui atsidusdavo ir nusiramindavo:
– Kaip dabar aš jį vieną paliksiu? Palauksiu, gal ateis į protą.
Bet veltui Uršulė vylėsi. Atėjęs iš malūno Baltaragis nei kiek neapsidžiaugdavo, atradęs Uršulę vėl po namus besiruošiančią, tiktai nustebdavo ar net supykdavo:
– Tai tu dar neišėjai? – prikišdavo.
– Tylėtum ir dievą mylėtum, – atsidusdavo Uršulė ir porą dienų tylesnė būdavo.
– Tai kad tau dievas tiek proto duotų, – palinkėdavo Baltaragis, – tada tikrai galėtum gyventi.
Tas Baltaragio linkėjimas, ar metai, kurie vis labiau tursino ir taip susirietusią senmergę, padėjo, ir Uršulė kasdien vis dievobaimingesnė darėsi. Prieš tai dar išbandė visas kitas priemones ir net burtus, su kurių pagalba tikėjosi vis dėlto Baltaragį prisivilioti, bet kada ir tai nieko nepadėjo, tai, atgailaudama už papildytas nuodėmes, padarė Švendubrės skaisčiausiai mergelei skaistybės apžadus ir vis dažniau išeidavo į bažnyčią, kartais net visą dieną negrįždama, tuo nepaprastai nudžiugindama Baltaragį.
– Matai, susipras kartą, – pats sau sakydavo, nors Uršulė juo dievobaimingesnė darėsi, juo piktesnė buvo. Bet Baltaragis vilties neprarado, kad pagaliau ir senmergės piktumui ateis galas. Bet čia Baltaragis apsiriko.
O dienos slinko, bėgo metai po metų, ir Baltaragis, ūžiant malūnui ir besibarant su sena davatka, net nepastebėjo, kaip pats paseno. Nemaža kakta dar padidėjo, o į plaukų vainiką ties smilkiniais taip įsimetė miltų dulkės, kad net skaidriame Udruvės ežero vandenyje negalima buvo išplauti.
VII dalis
Taip gal būtų visai nusenęs Baltaragis ir vienišas likęs su savo malūnu. Bet vieną pavasarį, kai papūtė švelnus vėjas, pradėjo tirpti sniegas, ir linksmi upokšniai putodami ėmė rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami ledą, iš antros ežero pusės atvažiavo Jaudegių Marcelė į malūną.
– Tie mūs vyrai išvažiavo į mišką, sako, kelias gali pabėgti – ne pasakė, net nusijuokė Marcelė. – Tai aš tiesiai per ežerą atvažiavau į malūną. Tegu sau bėga kelias. Aš jo nesivysiu.
O pati juokiasi, kaip tie pavasario upeliai, kurie rinkosi į Udruvės ežerą. To juoko greitai ji pripildė visą malūną ir senstantį Baltaragį užkerėjo, visai to nenorėdama. Ji pirmą kartą buvo malūne, ir jis taip jai patiko, kad šokinėjo kaip paukščiukė po visus malūno aukštus, čiauškėdama ir kvatodama, pešiodama malūninką už žilstančių plaukų ir prašydama pasupti ant malūno sparnų.
– Tai bent toli pamatyčiau! – skambėjo kaip sidabrinis varpelis jos juokas, o linksmos akys jau šokinėjo malūno sparnais.
– Ne mergytė, bet paukščiukas, – pagalvojo Baltaragis, neatsiklausydamas jos linksmų čiauškalų, kurie pradėjo nustelbti Baltaragiui net malūno ūžimą ir bundančio ežero šniokštimą.
Pats nepasijuto Baltaragis, kaip tų čiauškalų klausydamas pradėjo vikriau suktis, tarytum būtų atjaunėjęs porą dešimtų metų. Marcelės grūdų maišus greitai sumalė, sukrovė į roges, ir kada Marcelė atsisėdo važiuoti, kažko baisiai pagailo Baltaragiui.
– Kada dabar atvažiuosi? – paklausė, norėdamas sulaikyti Marcelę.
– Kada kelias pabėgs, – atsakė išvažiuodama Marcelė ir atsigrįžusi šelmiškai nusijuokė.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.