Baltaragio malūnas23-24 psl. · apie 5 min.
VI dalis17% kūrinio
23 psl.

– Tai ko tu lauki? Eik. Man vienam tiktai ramiau bus.

Uršulė, jau ne juokais įširdusi, pradėdavo rišti savo ryšulius, bet čia pat berišdama ir atrišdavo, o paskui atsidusdavo ir nusiramindavo:

– Kaip dabar aš jį vieną paliksiu? Palauksiu, gal ateis į protą.

Bet veltui Uršulė vylėsi. Atėjęs iš malūno Baltaragis nei kiek neapsidžiaugdavo, atradęs Uršulę vėl po namus besiruošiančią, tiktai nustebdavo ar net supykdavo:

– Tai tu dar neišėjai? – prikišdavo.

– Tylėtum ir dievą mylėtum, – atsidusdavo Uršulė ir porą dienų tylesnė būdavo.

– Tai kad tau dievas tiek proto duotų, – palinkėdavo Baltaragis, – tada tikrai galėtum gyventi.

Tas Baltaragio linkėjimas, ar metai, kurie vis labiau tursino ir taip susirietusią senmergę, padėjo, ir Uršulė kasdien vis dievobaimingesnė darėsi. Prieš tai dar išbandė visas kitas priemones ir net burtus, su kurių pagalba tikėjosi vis dėlto Baltaragį prisivilioti, bet kada ir tai nieko nepadėjo, tai, atgailaudama už papildytas nuodėmes, padarė Švendubrės skaisčiausiai mergelei skaistybės apžadus ir vis dažniau išeidavo į bažnyčią, kartais net visą dieną negrįždama, tuo nepaprastai nudžiugindama Baltaragį.

– Matai, susipras kartą, – pats sau sakydavo, nors Uršulė juo dievobaimingesnė darėsi, juo piktesnė buvo. Bet Baltaragis vilties neprarado, kad pagaliau ir senmergės piktumui ateis galas. Bet čia Baltaragis apsiriko.

O dienos slinko, bėgo metai po metų, ir Baltaragis, ūžiant malūnui ir besibarant su sena davatka, net nepastebėjo, kaip pats paseno. Nemaža kakta dar padidėjo, o į plaukų vainiką ties smilkiniais taip įsimetė miltų dulkės, kad net skaidriame Udruvės ežero vandenyje negalima buvo išplauti.

VII dalis

24 psl.

Taip gal būtų visai nusenęs Baltaragis ir vienišas likęs su savo malūnu. Bet vieną pavasarį, kai papūtė švelnus vėjas, pradėjo tirpti sniegas, ir linksmi upokšniai putodami ėmė rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami ledą, iš antros ežero pusės atvažiavo Jaudegių Marcelė į malūną.

– Tie mūs vyrai išvažiavo į mišką, sako, kelias gali pabėgti – ne pasakė, net nusijuokė Marcelė. – Tai aš tiesiai per ežerą atvažiavau į malūną. Tegu sau bėga kelias. Aš jo nesivysiu.

O pati juokiasi, kaip tie pavasario upeliai, kurie rinkosi į Udruvės ežerą. To juoko greitai ji pripildė visą malūną ir senstantį Baltaragį užkerėjo, visai to nenorėdama. Ji pirmą kartą buvo malūne, ir jis taip jai patiko, kad šokinėjo kaip paukščiukė po visus malūno aukštus, čiauškėdama ir kvatodama, pešiodama malūninką už žilstančių plaukų ir prašydama pasupti ant malūno sparnų.

– Tai bent toli pamatyčiau! – skambėjo kaip sidabrinis varpelis jos juokas, o linksmos akys jau šokinėjo malūno sparnais.

– Ne mergytė, bet paukščiukas, – pagalvojo Baltaragis, neatsiklausydamas jos linksmų čiauškalų, kurie pradėjo nustelbti Baltaragiui net malūno ūžimą ir bundančio ežero šniokštimą.

Pats nepasijuto Baltaragis, kaip tų čiauškalų klausydamas pradėjo vikriau suktis, tarytum būtų atjaunėjęs porą dešimtų metų. Marcelės grūdų maišus greitai sumalė, sukrovė į roges, ir kada Marcelė atsisėdo važiuoti, kažko baisiai pagailo Baltaragiui.

– Kada dabar atvažiuosi? – paklausė, norėdamas sulaikyti Marcelę.

– Kada kelias pabėgs, – atsakė išvažiuodama Marcelė ir atsigrįžusi šelmiškai nusijuokė.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.