– Tai ko tu lauki? Eik. Man vienam tiktai ramiau bus.
Uršulė, jau ne juokais įširdusi, pradėdavo rišti savo ryšulius, bet čia pat berišdama ir atrišdavo, o paskui atsidusdavo ir nusiramindavo:
– Kaip dabar aš jį vieną paliksiu? Palauksiu, gal ateis į protą.
Bet veltui Uršulė vylėsi. Atėjęs iš malūno Baltaragis nei kiek neapsidžiaugdavo, atradęs Uršulę vėl po namus besiruošiančią, tiktai nustebdavo ar net supykdavo:
– Tai tu dar neišėjai? – prikišdavo.
– Tylėtum ir dievą mylėtum, – atsidusdavo Uršulė ir porą dienų tylesnė būdavo.
– Tai kad tau dievas tiek proto duotų, – palinkėdavo Baltaragis, – tada tikrai galėtum gyventi.
Tas Baltaragio linkėjimas, ar metai, kurie vis labiau tursino ir taip susirietusią senmergę, padėjo, ir Uršulė kasdien vis dievobaimingesnė darėsi. Prieš tai dar išbandė visas kitas priemones ir net burtus, su kurių pagalba tikėjosi vis dėlto Baltaragį prisivilioti, bet kada ir tai nieko nepadėjo, tai, atgailaudama už papildytas nuodėmes, padarė Švendubrės skaisčiausiai mergelei skaistybės apžadus ir vis dažniau išeidavo į bažnyčią, kartais net visą dieną negrįždama, tuo nepaprastai nudžiugindama Baltaragį.
– Matai, susipras kartą, – pats sau sakydavo, nors Uršulė juo dievobaimingesnė darėsi, juo piktesnė buvo. Bet Baltaragis vilties neprarado, kad pagaliau ir senmergės piktumui ateis galas. Bet čia Baltaragis apsiriko.
O dienos slinko, bėgo metai po metų, ir Baltaragis, ūžiant malūnui ir besibarant su sena davatka, net nepastebėjo, kaip pats paseno. Nemaža kakta dar padidėjo, o į plaukų vainiką ties smilkiniais taip įsimetė miltų dulkės, kad net skaidriame Udruvės ežero vandenyje negalima buvo išplauti.
VII dalis
Taip gal būtų visai nusenęs Baltaragis ir vienišas likęs su savo malūnu. Bet vieną pavasarį, kai papūtė švelnus vėjas, pradėjo tirpti sniegas, ir linksmi upokšniai putodami ėmė rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami ledą, iš antros ežero pusės atvažiavo Jaudegių Marcelė į malūną.
– Tie mūs vyrai išvažiavo į mišką, sako, kelias gali pabėgti – ne pasakė, net nusijuokė Marcelė. – Tai aš tiesiai per ežerą atvažiavau į malūną. Tegu sau bėga kelias. Aš jo nesivysiu.
O pati juokiasi, kaip tie pavasario upeliai, kurie rinkosi į Udruvės ežerą. To juoko greitai ji pripildė visą malūną ir senstantį Baltaragį užkerėjo, visai to nenorėdama. Ji pirmą kartą buvo malūne, ir jis taip jai patiko, kad šokinėjo kaip paukščiukė po visus malūno aukštus, čiauškėdama ir kvatodama, pešiodama malūninką už žilstančių plaukų ir prašydama pasupti ant malūno sparnų.
– Tai bent toli pamatyčiau! – skambėjo kaip sidabrinis varpelis jos juokas, o linksmos akys jau šokinėjo malūno sparnais.
– Ne mergytė, bet paukščiukas, – pagalvojo Baltaragis, neatsiklausydamas jos linksmų čiauškalų, kurie pradėjo nustelbti Baltaragiui net malūno ūžimą ir bundančio ežero šniokštimą.
Pats nepasijuto Baltaragis, kaip tų čiauškalų klausydamas pradėjo vikriau suktis, tarytum būtų atjaunėjęs porą dešimtų metų. Marcelės grūdų maišus greitai sumalė, sukrovė į roges, ir kada Marcelė atsisėdo važiuoti, kažko baisiai pagailo Baltaragiui.
– Kada dabar atvažiuosi? – paklausė, norėdamas sulaikyti Marcelę.
– Kada kelias pabėgs, – atsakė išvažiuodama Marcelė ir atsigrįžusi šelmiškai nusijuokė.
Tas juokas ar tas atsigrįžimas visai iš proto išvedė seną berną. Kur ėjo, ką darė, – visur matė Marcelę, visur girdėjo jos skambantį juoką. To juoko buvo pilnas malūnas, pilni pavasariniai laukai, pilnas ežeras, tas juokas visur persekiojo Baltaragį, ir kartais net atrodė, kad tas linksmas, nerūpestingas jaunystės juokas tyčiojasi iš jo nuplikusios galvos, žilstančių paausių ir tuščios vienišos senbernystės. Ir juo toliau, juo daugiau Baltaragis jautėsi vienišas, nes suprato, kad veltui praleido savo jaunystę, kurios dabar nei su vėjo sparnais nepasivysi.
Taip praėjo neramus pavasaris, atmurmėjo Udruvės ežero vandenys, sužaliavo, kaip dūmais užsidengė, ežero šlaitai ir aplinkiniai kalneliai, kuriuos eidamas milžinas klumpes iškratė ir supylė tarpuežerėje, o Baltaragis vis dar negalėjo užmiršti to juoko, kuris skambėdavo visur, kur tik jis pažiūrėdavo.
To juoko nenustelbė nei rami be vėjo vasara, kuri, kaip svaiginanti pasaka, mėlynavo ežeruose ir žaliavo šiluose. Neišsklaidė to juoko burtų nei šiltos žvaigždėtos naktys, nuskendusios Udruvės ežero skaidriuose vandenyse. To juoko buvo pilna Baltaragio širdis, ir jis slankiojo kaip šešėlis tyliai jo klausydamasis ir džiaugdamasis, o kartais sielvartaudamas.
Bet rudenį, kai antroje ežero pusėje pradėjo skambėti piršlių skambalai, Baltaragis visiškai neteko ramybės. Naktį negalėdavo užmigti, dieną prasiblaivyti, užmiršo net savo malūną, kuris dabar stovėjo suglaudęs sparnus kaip šmėkla, nors buvo kaip tik malimo metas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.