Tas juokas ar tas atsigrįžimas visai iš proto išvedė seną berną. Kur ėjo, ką darė, – visur matė Marcelę, visur girdėjo jos skambantį juoką. To juoko buvo pilnas malūnas, pilni pavasariniai laukai, pilnas ežeras, tas juokas visur persekiojo Baltaragį, ir kartais net atrodė, kad tas linksmas, nerūpestingas jaunystės juokas tyčiojasi iš jo nuplikusios galvos, žilstančių paausių ir tuščios vienišos senbernystės. Ir juo toliau, juo daugiau Baltaragis jautėsi vienišas, nes suprato, kad veltui praleido savo jaunystę, kurios dabar nei su vėjo sparnais nepasivysi.
Taip praėjo neramus pavasaris, atmurmėjo Udruvės ežero vandenys, sužaliavo, kaip dūmais užsidengė, ežero šlaitai ir aplinkiniai kalneliai, kuriuos eidamas milžinas klumpes iškratė ir supylė tarpuežerėje, o Baltaragis vis dar negalėjo užmiršti to juoko, kuris skambėdavo visur, kur tik jis pažiūrėdavo.
To juoko nenustelbė nei rami be vėjo vasara, kuri, kaip svaiginanti pasaka, mėlynavo ežeruose ir žaliavo šiluose. Neišsklaidė to juoko burtų nei šiltos žvaigždėtos naktys, nuskendusios Udruvės ežero skaidriuose vandenyse. To juoko buvo pilna Baltaragio širdis, ir jis slankiojo kaip šešėlis tyliai jo klausydamasis ir džiaugdamasis, o kartais sielvartaudamas.
Bet rudenį, kai antroje ežero pusėje pradėjo skambėti piršlių skambalai, Baltaragis visiškai neteko ramybės. Naktį negalėdavo užmigti, dieną prasiblaivyti, užmiršo net savo malūną, kuris dabar stovėjo suglaudęs sparnus kaip šmėkla, nors buvo kaip tik malimo metas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.