Taip gal būtų visai nusenęs Baltaragis ir vienišas likęs su savo malūnu. Bet vieną pavasarį, kai papūtė švelnus vėjas, pradėjo tirpti sniegas, ir linksmi upokšniai putodami ėmė rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami ledą, iš antros ežero pusės atvažiavo Jaudegių Marcelė į malūną.
– Tie mūs vyrai išvažiavo į mišką, sako, kelias gali pabėgti – ne pasakė, net nusijuokė Marcelė. – Tai aš tiesiai per ežerą atvažiavau į malūną. Tegu sau bėga kelias. Aš jo nesivysiu.
O pati juokiasi, kaip tie pavasario upeliai, kurie rinkosi į Udruvės ežerą. To juoko greitai ji pripildė visą malūną ir senstantį Baltaragį užkerėjo, visai to nenorėdama. Ji pirmą kartą buvo malūne, ir jis taip jai patiko, kad šokinėjo kaip paukščiukė po visus malūno aukštus, čiauškėdama ir kvatodama, pešiodama malūninką už žilstančių plaukų ir prašydama pasupti ant malūno sparnų.
– Tai bent toli pamatyčiau! – skambėjo kaip sidabrinis varpelis jos juokas, o linksmos akys jau šokinėjo malūno sparnais.
– Ne mergytė, bet paukščiukas, – pagalvojo Baltaragis, neatsiklausydamas jos linksmų čiauškalų, kurie pradėjo nustelbti Baltaragiui net malūno ūžimą ir bundančio ežero šniokštimą.
Pats nepasijuto Baltaragis, kaip tų čiauškalų klausydamas pradėjo vikriau suktis, tarytum būtų atjaunėjęs porą dešimtų metų. Marcelės grūdų maišus greitai sumalė, sukrovė į roges, ir kada Marcelė atsisėdo važiuoti, kažko baisiai pagailo Baltaragiui.
– Kada dabar atvažiuosi? – paklausė, norėdamas sulaikyti Marcelę.
– Kada kelias pabėgs, – atsakė išvažiuodama Marcelė ir atsigrįžusi šelmiškai nusijuokė.
Tas juokas ar tas atsigrįžimas visai iš proto išvedė seną berną. Kur ėjo, ką darė, – visur matė Marcelę, visur girdėjo jos skambantį juoką. To juoko buvo pilnas malūnas, pilni pavasariniai laukai, pilnas ežeras, tas juokas visur persekiojo Baltaragį, ir kartais net atrodė, kad tas linksmas, nerūpestingas jaunystės juokas tyčiojasi iš jo nuplikusios galvos, žilstančių paausių ir tuščios vienišos senbernystės. Ir juo toliau, juo daugiau Baltaragis jautėsi vienišas, nes suprato, kad veltui praleido savo jaunystę, kurios dabar nei su vėjo sparnais nepasivysi.
Taip praėjo neramus pavasaris, atmurmėjo Udruvės ežero vandenys, sužaliavo, kaip dūmais užsidengė, ežero šlaitai ir aplinkiniai kalneliai, kuriuos eidamas milžinas klumpes iškratė ir supylė tarpuežerėje, o Baltaragis vis dar negalėjo užmiršti to juoko, kuris skambėdavo visur, kur tik jis pažiūrėdavo.
To juoko nenustelbė nei rami be vėjo vasara, kuri, kaip svaiginanti pasaka, mėlynavo ežeruose ir žaliavo šiluose. Neišsklaidė to juoko burtų nei šiltos žvaigždėtos naktys, nuskendusios Udruvės ežero skaidriuose vandenyse. To juoko buvo pilna Baltaragio širdis, ir jis slankiojo kaip šešėlis tyliai jo klausydamasis ir džiaugdamasis, o kartais sielvartaudamas.
Bet rudenį, kai antroje ežero pusėje pradėjo skambėti piršlių skambalai, Baltaragis visiškai neteko ramybės. Naktį negalėdavo užmigti, dieną prasiblaivyti, užmiršo net savo malūną, kuris dabar stovėjo suglaudęs sparnus kaip šmėkla, nors buvo kaip tik malimo metas.
Pats malūninkas, nors ir baramas ūkininkų už malimo gaišinimą, – ko anksčiau niekada nebūdavo, – sėdėdavo per dienas ant malūno slenksčio ir žiūrėdavo akis įsmeigęs į antrą ežero pusę. O pavakare, kai pradėdavo skambėti piršlių skambalai ir sukti į Jaudegių kiemą, neištūrėdavo Baltaragis net ant malūno slenksčio, pakildavo ir bėgiodavo nuo malūno prie ežero, nuo ežero prie malūno, tarsi nusiskandinti norėdamas ir nesiryždamas.
O kartais, nesusivaldydamas, paleisdavo malūno tuščias girnas, kad tos ūždamos nustelbtų piršlių skambalus. Tuščias malūnas net kaukdavo visais balsais, sukeldamas klaikų šiurpulingumą, bet Baltaragiui vistiek nenustelbdavo piršlių. Malūno ūžime susiliedavo tie skambalai ir tas juokas, kuris nuo ankstyvo pavasario jį persekiojo, ir jis nerasdavo sau vietos. Tada, sustabdęs malūną, raudavo Baltaragis savo žilstančius plaukus ir keikdavo savo senbernystę.
Nuvažiuoti ir pačiam su piršliu į Jaudegių kiemą, nors ir ne kartą kilusi buvo tokia pagunda, Baltaragis bijojo net pagalvoti. Kas gi leis savo dukterį už kvaišo senbernio malūninko, jau nekalbant apie tai, kad pati duktė iš tolo pabėgs nuo tokio pasivėlavusio jaunikio. Tiktai ant juokų pakels visoje apylinkėje, kad akių neturėsi kur dėti. Ir Baltaragis iš to sielvarto nežinojo, ar jam pasikarti ant savo malūno sparnų, ar nusiskandinti Udruvės ežere. Viena aišku buvo, kad toliau jis nebegalės taip gyventi, kaip gyveno, o gal ir iš viso negalės gyventi.
Tai matydama net senmergė Uršulė visa širdimi Baltaragiu susirūpino, liovėsi jį barusi ir gąsdinusi, kad pamesianti, o kartais net su skarelės kampu ašarą nusišluostydavo ir su užuojauta klausdavo:
– Kas tau yra, Baltruk? Gal tu sergi, gal tau ką skauda? Pasakyk, lengviau bus, aš čia visokių žolelių turiu, pagydysiu.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.