Pats malūninkas, nors ir baramas ūkininkų už malimo gaišinimą, – ko anksčiau niekada nebūdavo, – sėdėdavo per dienas ant malūno slenksčio ir žiūrėdavo akis įsmeigęs į antrą ežero pusę. O pavakare, kai pradėdavo skambėti piršlių skambalai ir sukti į Jaudegių kiemą, neištūrėdavo Baltaragis net ant malūno slenksčio, pakildavo ir bėgiodavo nuo malūno prie ežero, nuo ežero prie malūno, tarsi nusiskandinti norėdamas ir nesiryždamas.
O kartais, nesusivaldydamas, paleisdavo malūno tuščias girnas, kad tos ūždamos nustelbtų piršlių skambalus. Tuščias malūnas net kaukdavo visais balsais, sukeldamas klaikų šiurpulingumą, bet Baltaragiui vistiek nenustelbdavo piršlių. Malūno ūžime susiliedavo tie skambalai ir tas juokas, kuris nuo ankstyvo pavasario jį persekiojo, ir jis nerasdavo sau vietos. Tada, sustabdęs malūną, raudavo Baltaragis savo žilstančius plaukus ir keikdavo savo senbernystę.
Nuvažiuoti ir pačiam su piršliu į Jaudegių kiemą, nors ir ne kartą kilusi buvo tokia pagunda, Baltaragis bijojo net pagalvoti. Kas gi leis savo dukterį už kvaišo senbernio malūninko, jau nekalbant apie tai, kad pati duktė iš tolo pabėgs nuo tokio pasivėlavusio jaunikio. Tiktai ant juokų pakels visoje apylinkėje, kad akių neturėsi kur dėti. Ir Baltaragis iš to sielvarto nežinojo, ar jam pasikarti ant savo malūno sparnų, ar nusiskandinti Udruvės ežere. Viena aišku buvo, kad toliau jis nebegalės taip gyventi, kaip gyveno, o gal ir iš viso negalės gyventi.
Tai matydama net senmergė Uršulė visa širdimi Baltaragiu susirūpino, liovėsi jį barusi ir gąsdinusi, kad pamesianti, o kartais net su skarelės kampu ašarą nusišluostydavo ir su užuojauta klausdavo:
– Kas tau yra, Baltruk? Gal tu sergi, gal tau ką skauda? Pasakyk, lengviau bus, aš čia visokių žolelių turiu, pagydysiu.
Bet Baltaragis kaip žemė tylėjo ir kasdien vis daugiau kaip žemė juodo, tarytum gyvas rengtųsi eiti po žemėmis. Tada Uršulė pamanė, kad tikrai malūnas susuko Baltaragiui smegenis, ir ji pradėjo bėgioti pas kaimynus ieškodama pagalbos. Bet kur tu rasi pagalbą nuo tokios ligos?
Baltaragio nelaimei, juo susirūpino ne tik Uršulė, bet ir vienas kaimynas, kurio niekas geru žodžiu neminėjo.
Tai buvo Pinčukas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.