Baltaragio malūnas26-28 psl. · apie 5 min.
VII dalis20% kūrinio
26 psl.

Pats malūninkas, nors ir baramas ūkininkų už malimo gaišinimą, – ko anksčiau niekada nebūdavo, – sėdėdavo per dienas ant malūno slenksčio ir žiūrėdavo akis įsmeigęs į antrą ežero pusę. O pavakare, kai pradėdavo skambėti piršlių skambalai ir sukti į Jaudegių kiemą, neištūrėdavo Baltaragis net ant malūno slenksčio, pakildavo ir bėgiodavo nuo malūno prie ežero, nuo ežero prie malūno, tarsi nusiskandinti norėdamas ir nesiryždamas.

O kartais, nesusivaldydamas, paleisdavo malūno tuščias girnas, kad tos ūždamos nustelbtų piršlių skambalus. Tuščias malūnas net kaukdavo visais balsais, sukeldamas klaikų šiurpulingumą, bet Baltaragiui vistiek nenustelbdavo piršlių. Malūno ūžime susiliedavo tie skambalai ir tas juokas, kuris nuo ankstyvo pavasario jį persekiojo, ir jis nerasdavo sau vietos. Tada, sustabdęs malūną, raudavo Baltaragis savo žilstančius plaukus ir keikdavo savo senbernystę.

Nuvažiuoti ir pačiam su piršliu į Jaudegių kiemą, nors ir ne kartą kilusi buvo tokia pagunda, Baltaragis bijojo net pagalvoti. Kas gi leis savo dukterį už kvaišo senbernio malūninko, jau nekalbant apie tai, kad pati duktė iš tolo pabėgs nuo tokio pasivėlavusio jaunikio. Tiktai ant juokų pakels visoje apylinkėje, kad akių neturėsi kur dėti. Ir Baltaragis iš to sielvarto nežinojo, ar jam pasikarti ant savo malūno sparnų, ar nusiskandinti Udruvės ežere. Viena aišku buvo, kad toliau jis nebegalės taip gyventi, kaip gyveno, o gal ir iš viso negalės gyventi.

Tai matydama net senmergė Uršulė visa širdimi Baltaragiu susirūpino, liovėsi jį barusi ir gąsdinusi, kad pamesianti, o kartais net su skarelės kampu ašarą nusišluostydavo ir su užuojauta klausdavo:

– Kas tau yra, Baltruk? Gal tu sergi, gal tau ką skauda? Pasakyk, lengviau bus, aš čia visokių žolelių turiu, pagydysiu.

27 psl.

Bet Baltaragis kaip žemė tylėjo ir kasdien vis daugiau kaip žemė juodo, tarytum gyvas rengtųsi eiti po žemėmis. Tada Uršulė pamanė, kad tikrai malūnas susuko Baltaragiui smegenis, ir ji pradėjo bėgioti pas kaimynus ieškodama pagalbos. Bet kur tu rasi pagalbą nuo tokios ligos?

Baltaragio nelaimei, juo susirūpino ne tik Uršulė, bet ir vienas kaimynas, kurio niekas geru žodžiu neminėjo.

Tai buvo Pinčukas.

VIII dalis

28 psl.

Antroje skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas, buvo Paudruvės pelkės, kurios mauruose baigėsi Udruvės ežeras ir prasidėjo Uosupio upelis, kuris jungė Udruvės ežerą su Dungvietų ežeru ir kitais ežerais.

Tai buvo klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės, pelkės, apaugusios krūmokšniais ir uogienojais, kuriuose rudenį prisirpdavo visokių uogų ir pritraukdavo iš visos apylinkės uogautojų. Bet ir uogauti ten buvo pavojinga.

Pelkės buvo klastingos, net tose vietose, kur pasitaikydavo nedidelės pievos, žemės paviršius supdavosi, tarsi pieva plauktų ant vandens. O kartais atsistojęs ant iškilesnio kupsto, nugarmi į liūną, ir gerai, jeigu spėsi kokio krūmo nusitverti, išsigelbėsi, kitaip sveikas dingęs. Mauras nutrauks į dugną ir nei ženklo nepaliks, kur būsi žuvęs.

Be to, tose pelkėse gyveno toks nusmurgęs velniukas, kurį Pinčuko vardu vadino. Jam priskirdavo visas tas nelaimes, kurios ištikdavo tose pelkėse žmones ar gyvulius. Bet tai buvo netiesa. Pinčukas buvo toks netikęs velnias ir toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei blogo, nei gero. Toks iš jo buvo nevykėlis, kad jis nieku, net pačiu savimi nesidomėjo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.