Bet Baltaragis kaip žemė tylėjo ir kasdien vis daugiau kaip žemė juodo, tarytum gyvas rengtųsi eiti po žemėmis. Tada Uršulė pamanė, kad tikrai malūnas susuko Baltaragiui smegenis, ir ji pradėjo bėgioti pas kaimynus ieškodama pagalbos. Bet kur tu rasi pagalbą nuo tokios ligos?
Baltaragio nelaimei, juo susirūpino ne tik Uršulė, bet ir vienas kaimynas, kurio niekas geru žodžiu neminėjo.
Tai buvo Pinčukas.
VIII dalis
Antroje skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas, buvo Paudruvės pelkės, kurios mauruose baigėsi Udruvės ežeras ir prasidėjo Uosupio upelis, kuris jungė Udruvės ežerą su Dungvietų ežeru ir kitais ežerais.
Tai buvo klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės, pelkės, apaugusios krūmokšniais ir uogienojais, kuriuose rudenį prisirpdavo visokių uogų ir pritraukdavo iš visos apylinkės uogautojų. Bet ir uogauti ten buvo pavojinga.
Pelkės buvo klastingos, net tose vietose, kur pasitaikydavo nedidelės pievos, žemės paviršius supdavosi, tarsi pieva plauktų ant vandens. O kartais atsistojęs ant iškilesnio kupsto, nugarmi į liūną, ir gerai, jeigu spėsi kokio krūmo nusitverti, išsigelbėsi, kitaip sveikas dingęs. Mauras nutrauks į dugną ir nei ženklo nepaliks, kur būsi žuvęs.
Be to, tose pelkėse gyveno toks nusmurgęs velniukas, kurį Pinčuko vardu vadino. Jam priskirdavo visas tas nelaimes, kurios ištikdavo tose pelkėse žmones ar gyvulius. Bet tai buvo netiesa. Pinčukas buvo toks netikęs velnias ir toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei blogo, nei gero. Toks iš jo buvo nevykėlis, kad jis nieku, net pačiu savimi nesidomėjo.
Žmonės būtų jį visai ir užmiršę, jeigu moterys ar piemenys laikas nuo laiko jo būtų neatradę snaudžiančio pelkėse. Moterys, žinai, nusigąsdavo kad ir snaudžiančio velnio ir pabėgdavo, o drąsesnieji piemenys ne tik prikeldavo Pinčuką, bet ir pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į kitą. Tada supykęs Pinčukas nulįsdavo kur nors į nuošalesnį liekną ir snausdavo per dienas ir naktis. Kai snausti nusibosdavo, kartais pasvajodavo, kad gal neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Vis dviese smagiau būtų. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana neis už tokio nusmurgusio velniuko, o šiaip kokios moteriškos negi suviliosi į pelkes? Tai ir teko Pinčukui tiktai sapnais pasitenkinti.
Jeigu ne tie sapnai, tai baisiai nuobodus būtų buvęs Pinčuko gyvenimas. Toks jau nuobodus, kad žmogus jo vietoje imtum ir pasikartum, bet kaip velniui, dar tokiam netikusiam, buvo ir toks gyvenimas geras. Jis priprato prie savo sapnų ir prie Baltaragio malūno nuolatinio ūžimo, kurio klausydavo snūduriuodamas, ir jam to visiškai pakako. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Ir maža rūpesčio Pinčukui, nebent kartais, klausant Baltaragio malūno ūžimo, parūpdavo:
– Ką jis ten mala? – pagalvodavo, bet čia pat ir vėl užsnūsdavo. Didelio daikto, malūnas mala. Tegu sau mala. Taip ir neprisirengė Pinčukas nueiti pažiūrėti, ką Baltaragio malūnas mala. Ir gal būtų niekada nenuėjęs ir dabar sau kiurksotų Paudruvės pelkėse. Bet ar žinai žmogus savo nelaimę, jeigu jos nei velnias nežino?
Pinčukas taip apsiprato su malūno ūžimu, kad jeigu kartais malūnas sustodavo, tai jam neramu pasidarydavo, tiesiog kažko stigdavo. Ir kai Baltaragis, sužavėtas Marcelės juoko, vis dažniau užmiršdavo malūną ir sustodavo jo nuolatinis ūžimas, Pinčukui visai nuobodu pasidarė ir net neramu.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.