Baltaragio malūnas29 psl. · apie 5 min.
VIII dalis20% kūrinio
29 psl.

Žmonės būtų jį visai ir užmiršę, jeigu moterys ar piemenys laikas nuo laiko jo būtų neatradę snaudžiančio pelkėse. Moterys, žinai, nusigąsdavo kad ir snaudžiančio velnio ir pabėgdavo, o drąsesnieji piemenys ne tik prikeldavo Pinčuką, bet ir pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į kitą. Tada supykęs Pinčukas nulįsdavo kur nors į nuošalesnį liekną ir snausdavo per dienas ir naktis. Kai snausti nusibosdavo, kartais pasvajodavo, kad gal neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Vis dviese smagiau būtų. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana neis už tokio nusmurgusio velniuko, o šiaip kokios moteriškos negi suviliosi į pelkes? Tai ir teko Pinčukui tiktai sapnais pasitenkinti.

Jeigu ne tie sapnai, tai baisiai nuobodus būtų buvęs Pinčuko gyvenimas. Toks jau nuobodus, kad žmogus jo vietoje imtum ir pasikartum, bet kaip velniui, dar tokiam netikusiam, buvo ir toks gyvenimas geras. Jis priprato prie savo sapnų ir prie Baltaragio malūno nuolatinio ūžimo, kurio klausydavo snūduriuodamas, ir jam to visiškai pakako. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Ir maža rūpesčio Pinčukui, nebent kartais, klausant Baltaragio malūno ūžimo, parūpdavo:

– Ką jis ten mala? – pagalvodavo, bet čia pat ir vėl užsnūsdavo. Didelio daikto, malūnas mala. Tegu sau mala. Taip ir neprisirengė Pinčukas nueiti pažiūrėti, ką Baltaragio malūnas mala. Ir gal būtų niekada nenuėjęs ir dabar sau kiurksotų Paudruvės pelkėse. Bet ar žinai žmogus savo nelaimę, jeigu jos nei velnias nežino?

Pinčukas taip apsiprato su malūno ūžimu, kad jeigu kartais malūnas sustodavo, tai jam neramu pasidarydavo, tiesiog kažko stigdavo. Ir kai Baltaragis, sužavėtas Marcelės juoko, vis dažniau užmiršdavo malūną ir sustodavo jo nuolatinis ūžimas, Pinčukui visai nuobodu pasidarė ir net neramu.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.