Baltaragio malūnas30 psl. · apie 5 min.
VIII dalis21% kūrinio
30 psl.

– Kodėl jis nemala? – susirūpino Pinčukas, nes be malūno ūžimo nei snausti galėjo, nei apie pačią sapnuoti.

Tada nesikęsdamas atsikėlė iš savo guolio, priderančiai apsitaisė, kaip žmonėse tinka pasirodyti, ir nuėjo vieną pavakarę Baltaragio aplankyti. Tą rado ant malūno slenksčio sėdintį ir žiūrintį į antrą ežero pusę.

– Labas vakaras, kaimyne, – pasakė Pinčukas ir atsistojo priešais.

Baltaragis buvo taip užsisvajojęs ar savo sielvarte nugrimzdęs, kad visai nepamatė, kaip kažkas pas jį atėjo į svečius. Tiktai išgirdęs balsą, pakėlė akis, manydamas, kuris nors kaimynas atėjo bartis, kad grūdų per ilgai nesumaląs, ogi žiūri pakėlęs akis – stovi prieš jį toks striukas bukas ponaičiukas su kepeliušuku ant galvos ir dar su gaidžio plunksnele už kepeliušuko.

– Iš kur toks atsirado? – nustebo Baltaragis ir pats sau pagalvojo. – Ar tiktai ne malūno pirkti atėjo?

Tai dar kartą peržvelgė nuo kojų ligi galvos nematytą svečią, o paskui, kad nereiktų tuščiai aušinti burnos, tuojau pasakė:

– Ne, aš malūno neparduodu.

– Man visai nereikia tavo malūno, – abejingai truktelėjo pečiais Pinčukas. – Bet kodėl tu nemali?

– Visai man nerūpi malimas, – burbtelėjo Baltaragis, norėdamas greičiau atsikratyti įkyraus pribuvėlio, ir vėl nusigrįžo į ežero pusę.

– Tai kas gi tau rūpi? – atsirėmė ant lazdelės Pinčukas, pasirengdamas ilgai kalbai.

Baltaragis nieko neatsakė, tiktai pakilo iš vietos, nes anoje ežero pusėje suskambėjo ar tik jam pasigirdo piršlių skambalai.

Pinčukas taip pat pakilo ir žiūri į tą pusę.

– Suprantu, – paskui sako. – Ar ne vesti tiktai norėtum?

– O iš kur tu žinai? – nustebo Baltaragis ir atsigrįžo į svečią.

– Ko čia nežinosi? – truktelėjo Pinčukas pečiais. – Aš ir pats galvoju, kad būtų vesti laikas. Bet kaip aš, galiu dar palaukti.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.