Baltaragis pažiūrėjo į ponaičiuką, ko tam reikia iš jo, ir pamatė, kad tas ne taip, kaip visi žmonės, bet tiktai su viena skylute nosyje.
– Bet kas toks esi? – nustebęs paklausė Baltaragis, spėdamas ir bijodamas įspėti.
– Argi nepažįsti? – nustebo ir Pinčukas. – Kaimynas. Čia pat pakalnės pelkėse gyvenu, Pinčukas.
Nusiėmė ponaičiukas kepeliušuką ir nusilenkė, Baltaragis pamatė du ragiukus iššokusius jo kaktoje, ir jokių abejonių neliko.
– Tai tikrai toks esi? – vis dar netikėdamas, paklausė Baltaragis.
– Kaip matai, – nusišiepė Pinčukas. – Ir galiu, kaip kaimynas, padėti.
– Kuo gi tu man galėtum padėti? – dar labiau nustebo Baltaragis.
– Kad ir vesti tą, kurią norėtum, – atsakė visai rimtai Pinčukas.
– Tai padėk! – išsprūdo Baltaragiui.
– Bet ką man už tai duosi? – mandriai pakreipė galvą Pinčukas.
– Ko tiktai nori. Imk nors ir malūną, o priedo senmergę Uršulę, – daug negalvodamas atsakė Baltaragis.
– Man to nereikia, – papurtė galvą Pinčukas.
O paskui kiek pagalvojo ir tarė:
– Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet ką turėsi, kai vesi, tai padėčiau.
– Mielai, – sutiko Baltaragis, nieko bloga negalvodamas.
– Tai gerai, – atsakė Pinčukas ir ištraukė kažkokį popierių. – Pasirašysim sutartį, ir viskas bus tvarkoje.
Baltaragis dar paabejojo, kam čia ta sutartis, ar negalima paprasčiau, kaip kaimynas su kaimynu, bet Pinčuko pertartas pasirašė.
– Tai po dvylikos metų ateisiu pasiimti, kas man pagal sutartį priklauso, – pasakė galų gale Pinčukas. – O tu laiko negaišk, kinkyk arklį, pasiimk piršlį ir važiuok pas tą, kurios nori. Po trijų savaičių bus vestuvės.
Tai pasakęs, Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs Baltaragis liko vienas kiemo viduryje.
– Ar aš tiktai nesapnuoju? – pats savęs paklausė ir pasitrynė akis.
Anoje ežero pusėje nuskambėjo piršlių skambalai. Bet atgal. Matyt, nieko nelaimėję.
IX dalis
Sapnas tai buvo viduryje dienos ar kažkas pasivaidino, Baltaragis pats gerai nežinojo, tiktai tą pat pavakarę pasikinkė arklį, užvažiavo pas pirmą kaimyną, Juozapą Juodvalkį, žmogų tiesų ir protingą, ir paprašė, kad pabūtų jam už piršlį ir važiuotų su juo pas Jaudegių Marcelę.
– Ar galvos, žmogau, netekai? – tas subarė. – Tokia merga ir eis už tavęs seno kelmo? Tiktai sarmatą apturėsime, ir daugiau nieko.
Bet Baltaragis taip labai prašė, kad pagaliau žmogus nusileido.
– Jeigu taip labai nori, – bala nematė! – pagaliau pasakė. – Nuvažiuosime ir parvažiuosime nieko nepešę. Didelio čia daikto.
Bet nuvažiavo ir viskas laimingai pasibaigė. Jaunosios tėvai iš pradžių visai nenorėjo priimti tokio jaunikio su piršliu, bet Marcelė kažkodėl baisiai užsigeidė, pamiršusi visą mergystės drovumą.
– Už nieko kito neisiu, – sako, – tiktai už Baltaragio. Jis bent pasups mane ant malūno sparnų.
Pagaliau ir tėvai nusileido.
– Eik, – sako tėvas, – jeigu taip labai nori malūninko buizos. Bet tu, ženteli, jau nepyk, pasogos negausi. Imk, jeigu nori, ją tokią, kaip stovi.
– Man nieko daugiau ir nereikia, – atsakė Baltaragis, netikėdamas savo laime, – tiktai Marcelės ir jos juoko.
– Na, to gero gali su kaupu gauti, – sutiko tėvas. – Per tai namams menkas nuostolis.
Netrukus greitai sutarė. Marcelė prapliupo iš džiaugsmo juoktis ir net prisipažino:
– O aš, – sako, – neveltui devynius vakarus po devynias žvaigždeles skaičiau, klausdama, kas bus manasis. Štai, ir atvažiavo dešimtą vakarą. Jis ir yra mano.
Bet tėvams buvo maža rūpesčio – žvaigždelės ar ne žvaigždelės čia padėjo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?
Rašiniui: Gėris ir blogis
3. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.