Pilna troba buvo priaugančiųjų, kur čia jas visas išleisi, kur išpasoginsi? Ne kartą Marcelę spyrė, kad ji eitų už vieno ar kito jaunikio, kurie dažnai su piršliais atvažiuodavo, bet Marcelė, pati nežinodama kodėl, nuo visų purtėsi ir nenorėjo tekėti. Tai dabar visus nemažai nustebino, o labiausiai patį Baltaragį, kai pati pasisiūlė už jo tekėti.
Po trijų savaičių parsivedė Baltaragis jauną žmoną į savo malūną. Uršulė trinksėjo iš piktumo durimis ir baltakiavo į jaunamartę. Bet nieko dabar jau nebepadarysi. Prieš išvažiuojant jauniesiems į šliūbą, ji buvo visai iš proto išėjusi. Smėliu išbarstė kelią, kuriuo jaunieji išvažiavo, o paskui, likusi viena namuose, laipiojo tvoromis ir žliumbė. Visi žinojo Uršulės meilę Baltaragiui, tai per daug ir nesistebėjo, kad sukvailiojo sena davatka. Deja, žmonės nesuprato, kad čia su Uršule kažkas kitas darosi ir reikėtų ją su gera šermukšnine lazda pagydyti. Bet tai niekam ir nerūpėjo. Visi stebėjosi tiktai Baltaragio vedybomis. Niekas nemanė, kad Baltaragis galėtų vesti ir tokią jauną žmoną gauti. Bet ar žinai žmogus savo laimę?
O Baltaragis iš tos nepaprastos laimės net viską užmiršo. Per dienas žiūrėjo į savo jaunąją žmoną ir atsižiūrėti negalėjo. Tiesiog galvos neteko kvaišas senis. Bijojo žodį praleisti neišgirdęs, šypseną – nepamatęs. Visur sekiojo savo Marcelę, nei žingsnio neatstodamas.
Marcelei gal ir būtų įkyrėjusi tokia Baltaragio meilė, bet ji mokėjo viską juokais paversti. Skraidė kaip paukščiukė, iš trobos į malūną, iš malūno į paežerę, Baltaragis, nors ir atjaunėjęs, nespėdavo jos sekti, o ji kvatodavo iš jo ir juokdavosi, kad net ašaros akyse ištrykšdavo.
Jos juoko buvo pilni namai, pilnas malūnas, pilnas skardis ir paežerė, ir Baltaragis toks laimingas buvo, kad net savo laimės bijojo, lyg kažką nujausdamas. O Marcelė nieko nepaisė, viskas ją linksmino ir jos širdį džiugino. Ji nei kiek nesijautė, kad esanti ištekėjusi moteris ir turinti surimtėti, vis dar buvo tokia pat nerūpestinga išdykusi mergaitė ir norėjo pasisupti ant malūno sparnų.
O vieną kartą, jeigu laiku būtų nepastebėjęs Baltaragis ir nesustabdęs malūno, būtų ir pasikėlusi Marcelė su malūno sparnais. Tiesiog apmirė tada iš baimės Baltaragis, kai pamatė ją įsikibusią į sparną ir jau kylančią į viršų.
– Marcele, ką tu darai? – nesavu balsu sušuko ir stvėrėsi stabdyti malūną.
Marcelė nušoko nuo sparno ir juokiasi.
– Negerai, – sako, – kad sustabdei malūną. Aš norėjau aukštai aukštai iškilti! Net ligi žvaigždžių! Ir dar aukščiau! Tokia aš laiminga!
Bet staiga dingo šypsena veide, visa išbalo ir pasviro.
– Akyse kažkodėl raibsta, – griebėsi už širdies ir susmuko ant pribėgusio Baltaragio rankų.
– Kas tau yra, mano paukštele? – nusigando Baltaragis ir paėmė ją į glėbį. Ji visa kaip epušės lapas drebėjo.
– Nežinau, – atsakė Marcelė. – Tarytum širdyje džiaugsmo gysla būtų nutrūkusi.
– Ak, tu mano išdykėle, – su priekaištu ir meile pažiūrėjo Baltaragis į užmerktas Marcelės akis. – Kam gi tau reikėjo suptis ant malūno sparnų?
Marcelė neatsakė, tiktai visa prisiglaudė prie Baltaragio. Tada ji kaip tik po širdimi nešiojo.
Nunešė Baltaragis ant rankų Marcelę į trobą ir paguldė. Nuo tos dienos dingo jos linksmas juokas. Tarytum iš tikrųjų būtų jos džiaugsmo gysla nutrūkusi.
Po kiek laiko pagimdė Marcelė dukrelę ir pati amžinai užmerkė savo linksmąsias akis.
Baltaragis iš to skausmo vos proto neteko. Dieną naktį raudojo, apsikabinęs savo žmonos lavoną. Ir visai pakvaišęs maldavo su ašaromis, kad Marcelė bent paskutinį kartą nusijuoktų.
Bet Marcelė sustingusi tylėjo. Tiktai iš lopšio atsiliepė mažos našlaitės graudus verksmas. Tada krūptelėjo Baltaragis ir tarsi pabudo iš savo sielvarto. O pabudęs visai proto neteko, nes suprato, ką jis Pinčukui neapdairiai buvo pažadėjęs.
Palikęs žmonos lavoną, atsiklaupė prie lopšio ir tylėdamas rovė nuo galvos savo žilus plaukus. O kūdikis klykė visu balsu, šaukdamas motiną, kurią susirinkę į šermenis žmonės pašarvojo ant stalo.
Dabar Baltaragis, tarsi būtų visai užmiršęs savo pašarvotą žmoną, nei žingsnio neatsitraukė nuo lopšio. Kūdikis nurimo, lyg pajutęs didžiąją nelaimę, ir Baltaragis nusiramino. Sustingo lyg suakmenėjęs, tiktai akių nenuleido nuo lopšio.
Net į žmonos laidotuves nebūtų nuėjęs, jeigu kaimynai būtų prievarta neištempę. Prie duobės vėl atsiminė Marcelę ir veržėsi šalia jos atsigulti į duobę. Kaimynai laikė jį už rankų, kol duobę užkasė, ir stebėjosi jo neįtikėtina jėga, vos galėdami sulaikyti.
Po laidotuvių vėl tarsi viską užmiršo Baltaragis. Bent taip pašalinėms akims atrodė. Vaikščiojo tylus, susirūpinęs, savyje užsidaręs. Tiktai, kai prieidavo prie lopšio, ilgai negalėdavo atsitraukti. Pats sau vienas kažką ilgai galvodavo ir, matyt, nieko nesugalvodamas, dar labiau nuliūsdavo.
Tada Baltaragis visai pražilo ir sulinko iš to savo rūpesčio. O kūdikis lopšyje pradėjo juoktis, ir tas juokas priminė motiną. Tarytum Marcelė būtų palikusi savo linksmumą per dukterį. Bet tai Baltaragį mažai paguodė. Jis dieną naktį galvojo ir nieko negalėjo sugalvoti, kaip išgelbėti savo kūdikį nuo pražūties ir išpirkti tokią trumpą ir tokią skaudžią savo laimę.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?
Rašiniui: Gėris ir blogis
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.