Baltaragio malūnas36 psl. · apie 5 min.
IX dalis25% kūrinio
36 psl.

Baltaragis iš to skausmo vos proto neteko. Dieną naktį raudojo, apsikabinęs savo žmonos lavoną. Ir visai pakvaišęs maldavo su ašaromis, kad Marcelė bent paskutinį kartą nusijuoktų.

Bet Marcelė sustingusi tylėjo. Tiktai iš lopšio atsiliepė mažos našlaitės graudus verksmas. Tada krūptelėjo Baltaragis ir tarsi pabudo iš savo sielvarto. O pabudęs visai proto neteko, nes suprato, ką jis Pinčukui neapdairiai buvo pažadėjęs.

Palikęs žmonos lavoną, atsiklaupė prie lopšio ir tylėdamas rovė nuo galvos savo žilus plaukus. O kūdikis klykė visu balsu, šaukdamas motiną, kurią susirinkę į šermenis žmonės pašarvojo ant stalo.

Dabar Baltaragis, tarsi būtų visai užmiršęs savo pašarvotą žmoną, nei žingsnio neatsitraukė nuo lopšio. Kūdikis nurimo, lyg pajutęs didžiąją nelaimę, ir Baltaragis nusiramino. Sustingo lyg suakmenėjęs, tiktai akių nenuleido nuo lopšio.

Net į žmonos laidotuves nebūtų nuėjęs, jeigu kaimynai būtų prievarta neištempę. Prie duobės vėl atsiminė Marcelę ir veržėsi šalia jos atsigulti į duobę. Kaimynai laikė jį už rankų, kol duobę užkasė, ir stebėjosi jo neįtikėtina jėga, vos galėdami sulaikyti.

Po laidotuvių vėl tarsi viską užmiršo Baltaragis. Bent taip pašalinėms akims atrodė. Vaikščiojo tylus, susirūpinęs, savyje užsidaręs. Tiktai, kai prieidavo prie lopšio, ilgai negalėdavo atsitraukti. Pats sau vienas kažką ilgai galvodavo ir, matyt, nieko nesugalvodamas, dar labiau nuliūsdavo.

Tada Baltaragis visai pražilo ir sulinko iš to savo rūpesčio. O kūdikis lopšyje pradėjo juoktis, ir tas juokas priminė motiną. Tarytum Marcelė būtų palikusi savo linksmumą per dukterį. Bet tai Baltaragį mažai paguodė. Jis dieną naktį galvojo ir nieko negalėjo sugalvoti, kaip išgelbėti savo kūdikį nuo pražūties ir išpirkti tokią trumpą ir tokią skaudžią savo laimę.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Gėris ir blogis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.