Baltaragio malūnas36-38 psl. · apie 5 min.
IX dalis27% kūrinio
36 psl.

Baltaragis iš to skausmo vos proto neteko. Dieną naktį raudojo, apsikabinęs savo žmonos lavoną. Ir visai pakvaišęs maldavo su ašaromis, kad Marcelė bent paskutinį kartą nusijuoktų.

Bet Marcelė sustingusi tylėjo. Tiktai iš lopšio atsiliepė mažos našlaitės graudus verksmas. Tada krūptelėjo Baltaragis ir tarsi pabudo iš savo sielvarto. O pabudęs visai proto neteko, nes suprato, ką jis Pinčukui neapdairiai buvo pažadėjęs.

Palikęs žmonos lavoną, atsiklaupė prie lopšio ir tylėdamas rovė nuo galvos savo žilus plaukus. O kūdikis klykė visu balsu, šaukdamas motiną, kurią susirinkę į šermenis žmonės pašarvojo ant stalo.

Dabar Baltaragis, tarsi būtų visai užmiršęs savo pašarvotą žmoną, nei žingsnio neatsitraukė nuo lopšio. Kūdikis nurimo, lyg pajutęs didžiąją nelaimę, ir Baltaragis nusiramino. Sustingo lyg suakmenėjęs, tiktai akių nenuleido nuo lopšio.

Net į žmonos laidotuves nebūtų nuėjęs, jeigu kaimynai būtų prievarta neištempę. Prie duobės vėl atsiminė Marcelę ir veržėsi šalia jos atsigulti į duobę. Kaimynai laikė jį už rankų, kol duobę užkasė, ir stebėjosi jo neįtikėtina jėga, vos galėdami sulaikyti.

Po laidotuvių vėl tarsi viską užmiršo Baltaragis. Bent taip pašalinėms akims atrodė. Vaikščiojo tylus, susirūpinęs, savyje užsidaręs. Tiktai, kai prieidavo prie lopšio, ilgai negalėdavo atsitraukti. Pats sau vienas kažką ilgai galvodavo ir, matyt, nieko nesugalvodamas, dar labiau nuliūsdavo.

Tada Baltaragis visai pražilo ir sulinko iš to savo rūpesčio. O kūdikis lopšyje pradėjo juoktis, ir tas juokas priminė motiną. Tarytum Marcelė būtų palikusi savo linksmumą per dukterį. Bet tai Baltaragį mažai paguodė. Jis dieną naktį galvojo ir nieko negalėjo sugalvoti, kaip išgelbėti savo kūdikį nuo pražūties ir išpirkti tokią trumpą ir tokią skaudžią savo laimę.

37 psl.

O iš tikrųjų be reikalo Baltaragis krimtosi, nes kartais atsitiktinumas parodo žmogui kelią. Tiktai reikia suprasti.

Tą išeitį Baltaragis visai netikėtai surado.

X dalis

38 psl.

Dvylikti metai baigėsi, o Baltaragis vis dar negalėjo nusiraminti. Per dienas žiūrėdavo į savo dukterį, tarytum atsižiūrėti negalėdamas, ir vis liūdnesnis darėsi. To liūdesio neišsklaidydavo nei dukters juokas, kuri kas metai vis gražėjo ir linksmėjo, tuo dar labiau nuliūdindama tėvą.

Baltaragis iš to liūdesio ir gailesčio vis labiau nyko. Ir juo labiau, nes savo sielvartu su nieku negalėjo pasidalinti. Tai pats vienas graužėsi ir krimtosi, kol pavirto žmogaus šešėliu, ant kurio galvos vėjas taršė žilus plaukus, tarytum rudenį ant medžių paskutinius pageltusius lapus.

Kur ėjo, ką darė, vis iš galvos neišėjo tas pažadas Pinčukui, už kurį su džiaugsmu būtų priėmęs amžinas kančias, kad tiktai išgelbėtų vienintelę savo našlystės paguodą – dukterį Jurgą, dėl kurios taip sielojosi. O duktė net nežinojo, kad tėvas sielvartauja, nes kitokio, kaip susirūpinusio ir susikrimtusio, ji niekada nematė. Tiktai jautė jo begalinę meilę, ir to jai visiškai pakako, kad augtų linksma ir laiminga.

O Baltaragis per tuos rūpesčius ir susigraužimą viską pasaulyje – be dukters – užmiršo ir apleido. Net malūno neprižiūrėjo, ir jį baigė vėjai kedenti. Viena Uršulė viskuo rūpinosi, – ji pasidarė tiesiog pavydulinga šeimininkė, – plūdo Baltaragį už jo nerūpestingumą, o matydama, kad Baltaragis visai nepaiso nei jos, nei plūdimų, keikdavosi, pritrūkus kantrybės, net susiriesdama, kad pas tokį glušą, kuris pirma buvo galvą praradęs dėl malūno, paskui dėl pačios, o dabar dėl dukters. (Kam tokiam dievas ir galvą davė? – nesuprato), ji nebegalinti ilgiau gyventi, eitų primaniusi kur akys mato, nors ir už paties velnio pagaliau, nes su tokiu kelmu gyvendama vistiek prasikeiksi ir į pragarą pateksi.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Gėris ir blogis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.