O nuo to laiko, kai Meškučių valakininko sūnus Gaudėšius Antanas prarado Pinčuko pelkėse arklius ir pats vos galo negavo su piršliu, gindamiesi nuo visokių šmėklų, kurios, juos kiaurą naktį visaip dovijo ir klaidino, viliodamos į liūno eketes, o paskui, kai Dungvietų išdidus senbernis Juodišius su savo piršliu Keturakiu nuvažiavo nuo stataus skardžio tiesiai į Udruvės ežerą, sudaužė vežimą ir nusuko pačiam geriausiam apylinkės piršliui sprandą, kad tas ne po ilgo net dievui atidavė savo melagio dūšią, niekas nedrįso, net ir drąsiausieji, važiuoti su piršliais pas Baltaragio dukterį.
Kas čia buvo, niekas tikrai nežinojo. Sklido gandai, kad Baltaragio gražuolė dukra susidėjusi su Udruvės ežero laumėmis ir pats velnias ją pasidabojęs. Kiti net spėliodavo, koks velnias, – ne kuris nors kitas, tiktai pačių Paudruvės pelkių velnias – Pinčukas, visų gerai žinomas ir artimiausias Baltaragio kaimynas. Kiti, nenorėdami tikėti tokiomis paskalomis, tvirtino, kad čia pats tėvas Baltaragis kaltas, nes be proto mylėdamas dukterį ir būdamas pats raganius (o kad jis turi kažkokių reikalų su velniais ir kitomis dvasiomis, jau seniai žmonėse kalbos sklido), taisąs visokius burtus ir pinkles, kad jaunikiai negalėtų atvažiuoti su piršliais ir iš jo paveržti dukterį.
Kaip ten iš tikrųjų buvo, kas žino, tiktai Jurga juokdavosi, išgirdusi tokias kalbas, o senis Baltaragis kaip žemė tylėdavo. Jeigu jau kas prisispyręs klausdavo dėl piršlių su jaunikiais nelaimių, tai Baltaragis tiktai pečiais patraukdavo.
– Tur būt, per daug įkaušę buvo, kad neatvažiavo, – kartais atsakydavo. – Malūnas ant kalno, iš tolo matyti, net iš antros ežero pusės. Tai kur čia gali paklysti? Kasdien žmonės į malūną važiuoja, ir niekas nepaklysta.
Tai buvo tiesa. Važiuok į malūną – dieną ar naktį – niekados nepaklysi, o su piršliais net nemėgink – būtinai nusisuksi sprandą. Kodėl taip buvo, niekas negalėjo suprasti. Pats Baltaragis numanė, bet nieko negalėjo padaryti. O duktė kasdien vis gražesnė darėsi, tiktai piršlių su jaunikiais, nors kartais ir laukė, bet nesulaukė. Tada nejučiomis Jurgos linksmosios akys kartais apsiniaukdavo, ir lūpose sustingdavo juokas. Tai matydamas, tėvas vis dažniau užsidarydavo malūne, kažką galvojo, nieko nesugalvodamas, tiktai vis labiau pražildamas. Jis žinojo, kas čia yra, kad piršliai negali atvažiuoti, ir jeigu pirma pro pirštus į tai žiūrėjo ir net patenkintas buvo, tai dabar, kartais išvysdamas nuliūdusią savo dukterį, graužėsi iš to gailesčio ir tylėjo kaip žemė.
Tada prakalbėdavo visa burna Švendubrės ubagyno senmergė davatka Uršulė Purvinaitė, kuri ilgus metus tarnavo Baltaragio malūne ir su kuria ten keisti dalykai atsitiko, kuriais anksčiau niekas nenorėjo tikėti. Bet dabar, kai dėjosi toki nesuprantami reiškiniai, daug kas buvo linkęs patikėti net sena davatka.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.