Baltaragio malūnas40 psl. · apie 5 min.
X dalis28% kūrinio
40 psl.

– Ne, jokiu būdu, – net atbulas atšoko Pinčukas. – Ko nori reikalauk už suvedžiojimą, bet už žmoną aš jos neimsiu.

Pagalvojo kiek Baltaragis ir tarė:

– Ką čia dabar su tavim darysi? Jeigu sutiktum būti pas mane septynerius metus už berną, sukti malūno sparnus už vėją ir visus kitus darbus dirbti, kuriuos įsakysiu, tai gal atleisčiau tave nuo pareigos vesti mano dukterį.

Pinčukas net apsidžiaugė:

– Gerai, – sako. – Būsiu pas tave septynerius metus už berną ir kuo ištikimiausiai tarnausiu.

– Gerai, – sutiko ir Baltaragis. – Paskui galėsi eiti sau kitos pačios ieškoti.

– Ne, – pasipurtė velniukas. – Niekada daugiau neieškosiu jokios pačios. Ir pagalvoti apie tai nenoriu.

– Kaip žinai, – patraukė pečiais Baltaragis, – tavo reikalas. O dabar, matai, jau išaušo. Metas pradėti darbą.

– Ką paliepsi daryti? – sukruto velniukas, tarsi visai nenukamuotas būtų buvęs.

– Daug malimo turiu, – sako Baltaragis, – o nėra vėjo. Pasuk malūno sparnus už vėją.

– Gerai, – sutiko Pinčukas ir užlėkė ant malūno sparnų kaip vėjas.

Malūnas tuojau pradėjo suktis, ir juo toliau, juo smarkiau, kad Baltaragiui teko net tramdyti berną, kad perdaug spartus nebūtų. O Pinčukui taip patiko suktis su malūno sparnais, kad net užmiršo pereitos nakties visas nuoskaudas, ir iš viso daug smagiau buvo, negu liūne gulėti ir trūnyti. Net stebėjosi iš savęs Pinčukas, kaip jis anksčiau to nesuprato ir neatėjo Baltaragiui į talką.

Bet per anksti Pinčukas apsidžiaugė. Pradėjus dienoti, pamatė pareinančią iš pelkių Uršulę ir nesavu balsu keikiančią Baltaragį ir jį, Pinčuką, bei visus kitus velnius. Taip nusigando Pinčukas, kad iš tos baimės pats nepasijuto, kaip šoko nuo sparno tiesiai pro langiuką į malūną ir visas drebėdamas susmuko prie Baltaragio kojų.

– Kas atsitiko? – nustebo Baltaragis.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Gėris ir blogis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.