Bet Baltaragis buvo geras šeimininkas, Pinčuko darbu ir elgesiu buvo visiškai patenkintas ir nei nemanė varyti jo iš malūno. Kartais, jeigu ir pagąsdindavo moterišku sijonu (tokį suplyšusį Uršulės sijoną laikė malūne) ar savo dukterimi ragana, bet tai vis didesniam paties Pinčuko labui. Pinčukas tai suprato ir net dėkingas Baltaragiui buvo.
Pagaliau taip priprato Pinčukas prie Baltaragio malūno, kad visiškai pasikeitė ir savo velnišką prigimtį pradėjo prarasti. Net ir išvaizda jo atsimainė: iš juodo pasidarė baltas, kad net pats velnių kunigaikštis nebūtų pažinęs savo pavaldinio, jeigu ne ragiukai kaktoje, kurių vienas taip ir pasiliko Uršulės pusiau išsuktas, ir nutriušusi uodega, kuri baigė nykti. O kas anksčiau jį liūne pažinojo, nebūtų net įtaręs, kad šitas guvus ir darbštus velniukas būtų tas pats Paudruvės kimsynų tinginys velnias, kuris niekam netiko.
Gal būt, Pinčukas būtų visai pasikeitęs ir visiem laikam pasilikęs Baltaragio malūne, jeigu vienas dalykas būtų neatsitikęs. Jau baigėsi septinti metai (Kas iš tikrųjų velniui metai? – kaip žmogui viena diena.), kai staiga jam parūpo, kas taip linksmai juokiasi apie malūną bėgiodamas. Vieną kartą neiškentęs pažiūrėjo pro plyšį ir pamatė nepaprastai gražią merginą, atbėgančią į malūną.
Mergina pribėgo prie Baltaragio, meiliai apsikabino jo kaklą ir pradėjo kažką kuždėti į ausį vis kvatodama. Tas juokas buvo toks linksmas, kad net už širdies griebė.
Pinčukas iš pradžių baisiai nusigando ir norėjo slėptis po girnomis, bet tas linksmas juokas ir tokios šviesios merginos akys sulaikė Pinčuką, ir jis užsižiopsojo.
Paskui pasislėpęs už sąsparos, Pinčukas nugirdo, kaip mergina pasakė Baltaragiui:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?
Rašiniui: Gėris ir blogis
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.