– Tas vėpla riestanosis nori pas mane su piršliu atvažiuoti, bet aš jam ištaisysiu tokias piršlybas, kad antrą kartą ir užsiminti apie jas neišdrįs.
– Ak, tu mano išdykėle! – atsakė Baltaragis. – Argi šitaip merginos daro? Atvažiuos, ir išvažiuosi, mane palikdama.
– Niekados, – purtėsi mergina. – Nors ir pats karalaitis su auksine karieta atvažiuotų.
Paskui mergina, apsikabinus Baltaragį, nuėjo į trobą, o Pinčukas nusekė juos akimis ir susirūpino, kas ji galėtų būti. Nenorėjo tikėti, kad tai būtų ta pati Baltaragio duktė, pikčiurna ragana, kuri jam vos akių neišdraskė ir vieną ragą pusiau išsuko. O jeigu ne duktė, tai kas ji būtų?
Taip parūpo Pinčukui šita mįslė, kad jis laužė galvą (visai jis galvoti buvo atpratęs, sukdamas malūną) ir negalėjo suprasti. Tur būt, dar ir todėl, kad kiekvieną kartą, kai pasirodydavo mergina kieme ar malūne, jis visiškai sukvailėdavo ir, viską užmiršęs, tiktai ryte rydavo akimis merginą, nieko negalėdamas galvoti. Tokia ji buvo jam graži, kad atsižiūrėti negalėjo.
Meilė į velniuko širdį įsimetė ar ką jau, kad jis net sublogo, sekiodamas merginą akimis ir spręsdamas neįspėjamą mįslę. Baltaragis to nežinojo ir susirūpino, ar kartais jo bernas nesusirgęs, toks jau liūdnas pasidarė ir taip sunyko. Pamanė, gal savo liūno ar pragaro pasiilgo.
– Nenusimink, – paguodė. – Jau baigiasi septinti metai, galėsi eiti, kur norėsi.
– Niekur aš neisiu iš tavo malūno, – atsakė nuliūdęs velniukas. – Amžinai čia pasiliksiu.
– Kaip nori, – patraukė pečiais, nieko nesuprasdamas, Baltaragis. – Būk, jeigu patinka.
O kitą kartą pats Pinčukas nei iš šio, nei iš to užkalbino Baltaragį:
– Kas ta mergina, kuri čia po kiemą bėgioja?
– Kokia mergina? – suprato Baltaragis, bet dėjosi nesuprantąs, nes nežinojo, ko velnias nori.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?
Rašiniui: Gėris ir blogis
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.