Baltaragio malūnas43-45 psl. · apie 5 min.
XI dalis31% kūrinio
43 psl.

Bet Baltaragis buvo geras šeimininkas, Pinčuko darbu ir elgesiu buvo visiškai patenkintas ir nei nemanė varyti jo iš malūno. Kartais, jeigu ir pagąsdindavo moterišku sijonu (tokį suplyšusį Uršulės sijoną laikė malūne) ar savo dukterimi ragana, bet tai vis didesniam paties Pinčuko labui. Pinčukas tai suprato ir net dėkingas Baltaragiui buvo.

Pagaliau taip priprato Pinčukas prie Baltaragio malūno, kad visiškai pasikeitė ir savo velnišką prigimtį pradėjo prarasti. Net ir išvaizda jo atsimainė: iš juodo pasidarė baltas, kad net pats velnių kunigaikštis nebūtų pažinęs savo pavaldinio, jeigu ne ragiukai kaktoje, kurių vienas taip ir pasiliko Uršulės pusiau išsuktas, ir nutriušusi uodega, kuri baigė nykti. O kas anksčiau jį liūne pažinojo, nebūtų net įtaręs, kad šitas guvus ir darbštus velniukas būtų tas pats Paudruvės kimsynų tinginys velnias, kuris niekam netiko.

Gal būt, Pinčukas būtų visai pasikeitęs ir visiem laikam pasilikęs Baltaragio malūne, jeigu vienas dalykas būtų neatsitikęs. Jau baigėsi septinti metai (Kas iš tikrųjų velniui metai? – kaip žmogui viena diena.), kai staiga jam parūpo, kas taip linksmai juokiasi apie malūną bėgiodamas. Vieną kartą neiškentęs pažiūrėjo pro plyšį ir pamatė nepaprastai gražią merginą, atbėgančią į malūną.

Mergina pribėgo prie Baltaragio, meiliai apsikabino jo kaklą ir pradėjo kažką kuždėti į ausį vis kvatodama. Tas juokas buvo toks linksmas, kad net už širdies griebė.

Pinčukas iš pradžių baisiai nusigando ir norėjo slėptis po girnomis, bet tas linksmas juokas ir tokios šviesios merginos akys sulaikė Pinčuką, ir jis užsižiopsojo.

Paskui pasislėpęs už sąsparos, Pinčukas nugirdo, kaip mergina pasakė Baltaragiui:

44 psl.

– Tas vėpla riestanosis nori pas mane su piršliu atvažiuoti, bet aš jam ištaisysiu tokias piršlybas, kad antrą kartą ir užsiminti apie jas neišdrįs.

– Ak, tu mano išdykėle! – atsakė Baltaragis. – Argi šitaip merginos daro? Atvažiuos, ir išvažiuosi, mane palikdama.

– Niekados, – purtėsi mergina. – Nors ir pats karalaitis su auksine karieta atvažiuotų.

Paskui mergina, apsikabinus Baltaragį, nuėjo į trobą, o Pinčukas nusekė juos akimis ir susirūpino, kas ji galėtų būti. Nenorėjo tikėti, kad tai būtų ta pati Baltaragio duktė, pikčiurna ragana, kuri jam vos akių neišdraskė ir vieną ragą pusiau išsuko. O jeigu ne duktė, tai kas ji būtų?

Taip parūpo Pinčukui šita mįslė, kad jis laužė galvą (visai jis galvoti buvo atpratęs, sukdamas malūną) ir negalėjo suprasti. Tur būt, dar ir todėl, kad kiekvieną kartą, kai pasirodydavo mergina kieme ar malūne, jis visiškai sukvailėdavo ir, viską užmiršęs, tiktai ryte rydavo akimis merginą, nieko negalėdamas galvoti. Tokia ji buvo jam graži, kad atsižiūrėti negalėjo.

Meilė į velniuko širdį įsimetė ar ką jau, kad jis net sublogo, sekiodamas merginą akimis ir spręsdamas neįspėjamą mįslę. Baltaragis to nežinojo ir susirūpino, ar kartais jo bernas nesusirgęs, toks jau liūdnas pasidarė ir taip sunyko. Pamanė, gal savo liūno ar pragaro pasiilgo.

– Nenusimink, – paguodė. – Jau baigiasi septinti metai, galėsi eiti, kur norėsi.

– Niekur aš neisiu iš tavo malūno, – atsakė nuliūdęs velniukas. – Amžinai čia pasiliksiu.

– Kaip nori, – patraukė pečiais, nieko nesuprasdamas, Baltaragis. – Būk, jeigu patinka.

O kitą kartą pats Pinčukas nei iš šio, nei iš to užkalbino Baltaragį:

– Kas ta mergina, kuri čia po kiemą bėgioja?

– Kokia mergina? – suprato Baltaragis, bet dėjosi nesuprantąs, nes nežinojo, ko velnias nori.

45 psl.

– Nagi ta, kuri taip linksmai juokiasi ir kažko laukia, – paaiškino Pinčukas.

– Ak šita! – apsiniaukė Baltaragis ir norėjo pagąsdinti Pinčuką, kad ji baisesnė, negu anoji, kurią už jo išleido, bet pažiūrėjo į Pinčuką ir pagailo jo, toks jis sunykęs buvo. Tai ir pasakė:

– Taip sau, pakeleivinga. Laukia savųjų atvažiuojant su skambalais. Kai jie atvažiuos, tai ji išvažiuos. Gali nebijoti.

Bet Pinčukas neatstojo.

– O kas tie jos savieji?

– Ar aš žinau? – atsakė nepatenkintas Baltaragis. – Bet tu įkyrus daraisi. Pasuk verčiau malūno sparnus, malti reikia.

Pirmą kartą Pinčukas nenoromis suko malūno sparnus, visą laiką galvodamas, ką čia nuo jo malūninkas slepia. Pasuks, pasuks ir sustoja susimąstęs. Pagaliau Baltaragiui pritrūko kantrybės ir jis iškišo galvą pro langelį:

– Ar tu suki, ar nesuki? – šūktelėjo.

– Suku, suku, – piktai atsakė Pinčukas ir liežuvį kyštelėjo.

Deja, Baltaragis, užimtas darbu, nepamatė, kad jo bernas pasidarė toks įžūlus ir nemandagus.

Bet Pinčukas šį kartą turėjo pagrindo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Gėris ir blogis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.