– Nagi ta, kuri taip linksmai juokiasi ir kažko laukia, – paaiškino Pinčukas.
– Ak šita! – apsiniaukė Baltaragis ir norėjo pagąsdinti Pinčuką, kad ji baisesnė, negu anoji, kurią už jo išleido, bet pažiūrėjo į Pinčuką ir pagailo jo, toks jis sunykęs buvo. Tai ir pasakė:
– Taip sau, pakeleivinga. Laukia savųjų atvažiuojant su skambalais. Kai jie atvažiuos, tai ji išvažiuos. Gali nebijoti.
Bet Pinčukas neatstojo.
– O kas tie jos savieji?
– Ar aš žinau? – atsakė nepatenkintas Baltaragis. – Bet tu įkyrus daraisi. Pasuk verčiau malūno sparnus, malti reikia.
Pirmą kartą Pinčukas nenoromis suko malūno sparnus, visą laiką galvodamas, ką čia nuo jo malūninkas slepia. Pasuks, pasuks ir sustoja susimąstęs. Pagaliau Baltaragiui pritrūko kantrybės ir jis iškišo galvą pro langelį:
– Ar tu suki, ar nesuki? – šūktelėjo.
– Suku, suku, – piktai atsakė Pinčukas ir liežuvį kyštelėjo.
Deja, Baltaragis, užimtas darbu, nepamatė, kad jo bernas pasidarė toks įžūlus ir nemandagus.
Bet Pinčukas šį kartą turėjo pagrindo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?
Rašiniui: Gėris ir blogis
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.