Baltaragio malūnas44-46 psl. · apie 5 min.
XI dalis32% kūrinio
44 psl.

– Tas vėpla riestanosis nori pas mane su piršliu atvažiuoti, bet aš jam ištaisysiu tokias piršlybas, kad antrą kartą ir užsiminti apie jas neišdrįs.

– Ak, tu mano išdykėle! – atsakė Baltaragis. – Argi šitaip merginos daro? Atvažiuos, ir išvažiuosi, mane palikdama.

– Niekados, – purtėsi mergina. – Nors ir pats karalaitis su auksine karieta atvažiuotų.

Paskui mergina, apsikabinus Baltaragį, nuėjo į trobą, o Pinčukas nusekė juos akimis ir susirūpino, kas ji galėtų būti. Nenorėjo tikėti, kad tai būtų ta pati Baltaragio duktė, pikčiurna ragana, kuri jam vos akių neišdraskė ir vieną ragą pusiau išsuko. O jeigu ne duktė, tai kas ji būtų?

Taip parūpo Pinčukui šita mįslė, kad jis laužė galvą (visai jis galvoti buvo atpratęs, sukdamas malūną) ir negalėjo suprasti. Tur būt, dar ir todėl, kad kiekvieną kartą, kai pasirodydavo mergina kieme ar malūne, jis visiškai sukvailėdavo ir, viską užmiršęs, tiktai ryte rydavo akimis merginą, nieko negalėdamas galvoti. Tokia ji buvo jam graži, kad atsižiūrėti negalėjo.

Meilė į velniuko širdį įsimetė ar ką jau, kad jis net sublogo, sekiodamas merginą akimis ir spręsdamas neįspėjamą mįslę. Baltaragis to nežinojo ir susirūpino, ar kartais jo bernas nesusirgęs, toks jau liūdnas pasidarė ir taip sunyko. Pamanė, gal savo liūno ar pragaro pasiilgo.

– Nenusimink, – paguodė. – Jau baigiasi septinti metai, galėsi eiti, kur norėsi.

– Niekur aš neisiu iš tavo malūno, – atsakė nuliūdęs velniukas. – Amžinai čia pasiliksiu.

– Kaip nori, – patraukė pečiais, nieko nesuprasdamas, Baltaragis. – Būk, jeigu patinka.

O kitą kartą pats Pinčukas nei iš šio, nei iš to užkalbino Baltaragį:

– Kas ta mergina, kuri čia po kiemą bėgioja?

– Kokia mergina? – suprato Baltaragis, bet dėjosi nesuprantąs, nes nežinojo, ko velnias nori.

45 psl.

– Nagi ta, kuri taip linksmai juokiasi ir kažko laukia, – paaiškino Pinčukas.

– Ak šita! – apsiniaukė Baltaragis ir norėjo pagąsdinti Pinčuką, kad ji baisesnė, negu anoji, kurią už jo išleido, bet pažiūrėjo į Pinčuką ir pagailo jo, toks jis sunykęs buvo. Tai ir pasakė:

– Taip sau, pakeleivinga. Laukia savųjų atvažiuojant su skambalais. Kai jie atvažiuos, tai ji išvažiuos. Gali nebijoti.

Bet Pinčukas neatstojo.

– O kas tie jos savieji?

– Ar aš žinau? – atsakė nepatenkintas Baltaragis. – Bet tu įkyrus daraisi. Pasuk verčiau malūno sparnus, malti reikia.

Pirmą kartą Pinčukas nenoromis suko malūno sparnus, visą laiką galvodamas, ką čia nuo jo malūninkas slepia. Pasuks, pasuks ir sustoja susimąstęs. Pagaliau Baltaragiui pritrūko kantrybės ir jis iškišo galvą pro langelį:

– Ar tu suki, ar nesuki? – šūktelėjo.

– Suku, suku, – piktai atsakė Pinčukas ir liežuvį kyštelėjo.

Deja, Baltaragis, užimtas darbu, nepamatė, kad jo bernas pasidarė toks įžūlus ir nemandagus.

Bet Pinčukas šį kartą turėjo pagrindo.

XII dalis

46 psl.

Rudeniop jau buvo, kai Pinčukas, sukdamas malūno sparnus, išgirdo tolumoje varpelį. Tas varpelis, iš pradžių vos girdimas, vis artėjo pro kalnus ir paežeres ir garsėjo.

– Kas čia galėtų būti? – susirūpino Pinčukas ir stengėsi vis aukščiau iškilti, kad pamatytų, kas ten dindi.

Pagaliau pamatė. Nuo Gaidžgalės karčiamos kryžkelės pasuko malūno link vežimas su skambalu. Vežime sėdėjo du vyrai, vienas jaunas, kitas senas.

– Tur būt, tos merginos savieji atvažiuoja išsivežti, – suprato Pinčukas, ir baisiai apmaudu jam pasidarė. Iš to apmaudo taip smarkiai pasuko malūno sparną, kad net malūnas pašoko iš vietos, o jis pats nulėkė į debesis ir dingo, velnias žino kur.

– Ar iš proto išėjai? – šūktelėjo supykęs Baltaragis ir iškišo galvą pro langelį.

Bet Pinčuko ir kvapo nebuvo ant malūno sparnų, nors jie vis dar kaukdami sukosi nuo to smarkaus sūktelėjimo.

Pinčukas jau buvo ties Gaidžgalės karčiama ir, kai piršlys su jaunikiu leidosi nuo kryžkelės į pakalnę, jis įkibo iš visų jėgų į paskutinius ratus ir nepaleidžia, kad net vežimas stabtelėjo. Piršlys mostelėjo arkliams botagu, arkliai įsirėžę truktelėjo, paskutiniai ratai – triokšt ir subyrėjo. Pinčukas spruko į griovį už krūmų ir žiūri, kas dabar čia bus.

Arkliai pasibaidė, išsivertė pro ratų galą piršlys su jaunikiu, gerai dar, kad vadelių versdamiesi nepaleido, sustabdė arklius, žiūri ir savo akimis netiki.

Tada sako piršlys:

– Ar velnias čia tuos ratus sulaužė? Nei akmuo, nei duobė, ne kitaip, kaip pats nelabasis.

– Eik jau, dėde, – atsakė jaunikis, purtindamas dulkes nuo skvernų. – Kur jis čia painiosis? Saulė dar tik leidžiasi.

– Tu man nesakyk, senas aš žmogus, visko esu matęs ir žinau: ne kitaip čia, kaip ano darbas, – tvirtino piršlys, bijodamas paminėti velnią vardu ir apžiūrėdamas sulūžusius ratus.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Gėris ir blogis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.