Baltaragio malūnas46-47 psl. · apie 5 min.
XII dalis33% kūrinio
46 psl.

Rudeniop jau buvo, kai Pinčukas, sukdamas malūno sparnus, išgirdo tolumoje varpelį. Tas varpelis, iš pradžių vos girdimas, vis artėjo pro kalnus ir paežeres ir garsėjo.

– Kas čia galėtų būti? – susirūpino Pinčukas ir stengėsi vis aukščiau iškilti, kad pamatytų, kas ten dindi.

Pagaliau pamatė. Nuo Gaidžgalės karčiamos kryžkelės pasuko malūno link vežimas su skambalu. Vežime sėdėjo du vyrai, vienas jaunas, kitas senas.

– Tur būt, tos merginos savieji atvažiuoja išsivežti, – suprato Pinčukas, ir baisiai apmaudu jam pasidarė. Iš to apmaudo taip smarkiai pasuko malūno sparną, kad net malūnas pašoko iš vietos, o jis pats nulėkė į debesis ir dingo, velnias žino kur.

– Ar iš proto išėjai? – šūktelėjo supykęs Baltaragis ir iškišo galvą pro langelį.

Bet Pinčuko ir kvapo nebuvo ant malūno sparnų, nors jie vis dar kaukdami sukosi nuo to smarkaus sūktelėjimo.

Pinčukas jau buvo ties Gaidžgalės karčiama ir, kai piršlys su jaunikiu leidosi nuo kryžkelės į pakalnę, jis įkibo iš visų jėgų į paskutinius ratus ir nepaleidžia, kad net vežimas stabtelėjo. Piršlys mostelėjo arkliams botagu, arkliai įsirėžę truktelėjo, paskutiniai ratai – triokšt ir subyrėjo. Pinčukas spruko į griovį už krūmų ir žiūri, kas dabar čia bus.

Arkliai pasibaidė, išsivertė pro ratų galą piršlys su jaunikiu, gerai dar, kad vadelių versdamiesi nepaleido, sustabdė arklius, žiūri ir savo akimis netiki.

Tada sako piršlys:

– Ar velnias čia tuos ratus sulaužė? Nei akmuo, nei duobė, ne kitaip, kaip pats nelabasis.

– Eik jau, dėde, – atsakė jaunikis, purtindamas dulkes nuo skvernų. – Kur jis čia painiosis? Saulė dar tik leidžiasi.

– Tu man nesakyk, senas aš žmogus, visko esu matęs ir žinau: ne kitaip čia, kaip ano darbas, – tvirtino piršlys, bijodamas paminėti velnią vardu ir apžiūrėdamas sulūžusius ratus.

47 psl.

– Gana, jau gana, – nesutiko jaunikis.

– Tu tiktai pažiūrėk, – nenusileido piršlys ir rodė jaunikiui sulūžusius ratus, – ratai, tarsi nesulūžę, bet išplėšti būtų. Sakiau, geriau nevažiuokime pas tą Baltaragio dukterį. Tėvas raganius, tai ir apie dukterį, žinai, velniai sukasi. Ne kas kitas, tiktai jie mums ratus sulaužė.

Tai išgirdęs Pinčukas, nusišiepė patenkintas. Mat, vėl atgavo savo velnišką prigimtį ir apsidžiaugė padaręs žmogui išdaigą.

– Eik jau, dėde, – spyrėsi jaunikis. – Viduryje dienos niekus paistai.

– Pats matai, koki čia niekai, – kraipė galvą piršlys. – Gerai dar, kad priešakiniai ratai liko. Susitaisysime bėdą ir važiuosime namo.

– Kaip dabar čia važiuosi, dėde? Negražu, – nusiminė jaunikis, bet ir pats matė, kad nieko geresnio neišgalvosi.

– Dėkok dievui, vaike, – sako piršlys, – ar tam velniui, kuris ratus sulaužė ir nesuvedė tavęs su to raganiaus dukterimi. Ką darytum tokią gavęs? Visą amžių keiktumeis.

Tai išgirdęs Pinčukas, prisiminė savo nelaimę su Uršule, kuri laimingai pasibaigė, ir vėl nusišiepė. Bet čia pat pliaukštelėjo pats sau per kaktą ir atsigodojo:

– Koks aš kvailas buvau, – pats sau tarė. – Juk mane apgavo Baltaragis, kaip tą patį kvailiausią velnią. Ir aš dar jam septynerius metus malūną sukau! Aišku, kaip ant delno, kad jis norėjo iškišti man kažkokią raganą, o dukterį sau pasilikti ir už kito išleisti. Ne, to nebus. Neatvažiuos pas Baltaragio dukterį joks jaunikis su piršliu. Sužinos jis, senas kelmas, kad velnių negalima apgaudinėti ir suvedžioti.

Palaukė Pinčukas, kol piršlys su jaunikiu susitaisė iš sulūžusių ratų bėdą ir atgal nuvažiavo, nusirišę skambalą.

– Taip visiems bus, jeigu ne blogiau, – pagrasino Pinčukas, klausydamas tolstančios, bėdos tarškėjimo. – Nesulauksi, Baltaragi, piršlių, nors ir girdėsi jų skambalus.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Gėris ir blogis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.