Taip nutaręs Pinčukas, negrįžo atgal į Baltaragio malūną, nors ir buvo dar nepasibaigę septinti metai. Juk ir taip jį pakankamai per begėdišką apgavystę išnaudojo!
O Baltaragis veltui laukė sugrįžtant savo berno. Dienos buvo kaip tyčia be vėjo, ir malūnas stovėjo. Pyko Baltaragis, kur gi tas velnias būtų dingęs, malimo buvo pilnas malūnas, o čia tokia gaišatis. Pagaliau suprato Baltaragis, kodėl Pinčukas negrįžta, matyt, nors ir kvailas, bet suvokė, kad jį apgavo, ir įsižeidė.
Dabar suko Baltaragis sau galvą, kaip velnio keršto išvengus. Bet nieko negalėjo išgalvoti, nes ir nežinojo, koks bus tas jo kerštas.
O Pinčukas sugrįžo į savo pelkes ir taip pat daug galvosūkio turėjo. Visą laiką galvojo apie naujas kliūtis Baltaragio dukters piršliams ir lakstė jų taisyti. O piršliai su jaunikiais, tarsi susitarę, vienas po kito važiavo, kartais net po kelis iš visų keturių pusių. Pinčukui daug vargo buvo, kol jis juos visus sugrąžindavo, o pačius atkakliausius paklaidindavo tarpuežerių pelkėse arba kur nors nuo skardžio nustumdavo, nusukdamas sprandą. Visiškai nusilakstė Pinčukas, gaudydamas piršlius, neturėjo laiko nei mauruose pagulėti, nei pasvajoti, bet užtat atgavo visą savo velnišką galybę ir vikrumą, kokio net pats neįtarė, kad turi.
Ir per visą rudenį neatvažiavo nei vienas jaunikis su piršliu pas Baltaragio dukterį. Pagaliau ir Baltaragis suprato, koks velnio kerštas, tiktai nežinojo, kaip jį nugalėti, ir vėl žilo ir linko iš to didelio rūpesčio, nors kartais ir džiaugdavosi, kad piršliai su jaunikiais, negalėdami atvažiuoti, negali išvežti ir jo dukters, kurią jis vis labiau mylėjo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?
Rašiniui: Gėris ir blogis
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.