Baltaragio malūnas47-49 psl. · apie 5 min.
XII dalis34% kūrinio
47 psl.

– Gana, jau gana, – nesutiko jaunikis.

– Tu tiktai pažiūrėk, – nenusileido piršlys ir rodė jaunikiui sulūžusius ratus, – ratai, tarsi nesulūžę, bet išplėšti būtų. Sakiau, geriau nevažiuokime pas tą Baltaragio dukterį. Tėvas raganius, tai ir apie dukterį, žinai, velniai sukasi. Ne kas kitas, tiktai jie mums ratus sulaužė.

Tai išgirdęs Pinčukas, nusišiepė patenkintas. Mat, vėl atgavo savo velnišką prigimtį ir apsidžiaugė padaręs žmogui išdaigą.

– Eik jau, dėde, – spyrėsi jaunikis. – Viduryje dienos niekus paistai.

– Pats matai, koki čia niekai, – kraipė galvą piršlys. – Gerai dar, kad priešakiniai ratai liko. Susitaisysime bėdą ir važiuosime namo.

– Kaip dabar čia važiuosi, dėde? Negražu, – nusiminė jaunikis, bet ir pats matė, kad nieko geresnio neišgalvosi.

– Dėkok dievui, vaike, – sako piršlys, – ar tam velniui, kuris ratus sulaužė ir nesuvedė tavęs su to raganiaus dukterimi. Ką darytum tokią gavęs? Visą amžių keiktumeis.

Tai išgirdęs Pinčukas, prisiminė savo nelaimę su Uršule, kuri laimingai pasibaigė, ir vėl nusišiepė. Bet čia pat pliaukštelėjo pats sau per kaktą ir atsigodojo:

– Koks aš kvailas buvau, – pats sau tarė. – Juk mane apgavo Baltaragis, kaip tą patį kvailiausią velnią. Ir aš dar jam septynerius metus malūną sukau! Aišku, kaip ant delno, kad jis norėjo iškišti man kažkokią raganą, o dukterį sau pasilikti ir už kito išleisti. Ne, to nebus. Neatvažiuos pas Baltaragio dukterį joks jaunikis su piršliu. Sužinos jis, senas kelmas, kad velnių negalima apgaudinėti ir suvedžioti.

Palaukė Pinčukas, kol piršlys su jaunikiu susitaisė iš sulūžusių ratų bėdą ir atgal nuvažiavo, nusirišę skambalą.

– Taip visiems bus, jeigu ne blogiau, – pagrasino Pinčukas, klausydamas tolstančios, bėdos tarškėjimo. – Nesulauksi, Baltaragi, piršlių, nors ir girdėsi jų skambalus.

48 psl.

Taip nutaręs Pinčukas, negrįžo atgal į Baltaragio malūną, nors ir buvo dar nepasibaigę septinti metai. Juk ir taip jį pakankamai per begėdišką apgavystę išnaudojo!

O Baltaragis veltui laukė sugrįžtant savo berno. Dienos buvo kaip tyčia be vėjo, ir malūnas stovėjo. Pyko Baltaragis, kur gi tas velnias būtų dingęs, malimo buvo pilnas malūnas, o čia tokia gaišatis. Pagaliau suprato Baltaragis, kodėl Pinčukas negrįžta, matyt, nors ir kvailas, bet suvokė, kad jį apgavo, ir įsižeidė.

Dabar suko Baltaragis sau galvą, kaip velnio keršto išvengus. Bet nieko negalėjo išgalvoti, nes ir nežinojo, koks bus tas jo kerštas.

O Pinčukas sugrįžo į savo pelkes ir taip pat daug galvosūkio turėjo. Visą laiką galvojo apie naujas kliūtis Baltaragio dukters piršliams ir lakstė jų taisyti. O piršliai su jaunikiais, tarsi susitarę, vienas po kito važiavo, kartais net po kelis iš visų keturių pusių. Pinčukui daug vargo buvo, kol jis juos visus sugrąžindavo, o pačius atkakliausius paklaidindavo tarpuežerių pelkėse arba kur nors nuo skardžio nustumdavo, nusukdamas sprandą. Visiškai nusilakstė Pinčukas, gaudydamas piršlius, neturėjo laiko nei mauruose pagulėti, nei pasvajoti, bet užtat atgavo visą savo velnišką galybę ir vikrumą, kokio net pats neįtarė, kad turi.

Ir per visą rudenį neatvažiavo nei vienas jaunikis su piršliu pas Baltaragio dukterį. Pagaliau ir Baltaragis suprato, koks velnio kerštas, tiktai nežinojo, kaip jį nugalėti, ir vėl žilo ir linko iš to didelio rūpesčio, nors kartais ir džiaugdavosi, kad piršliai su jaunikiais, negalėdami atvažiuoti, negali išvežti ir jo dukters, kurią jis vis labiau mylėjo.

XIII dalis

49 psl.

Pagaliau Baltaragis, nepakęsdamas žmonių paskalų, nutarė kiek pamokyti savo velnią ir, jeigu pasisektų, vėl prie tvarkos sugrąžinti. Pakvailiojo kiek per rudenį ir užteks, pagaliau. Negi taip amžinai ir lakstys, iškišęs liežuvį, visais aplinkiniais keliais? Nenori bernauti malūne, – tiek to, ir be jo bus galima apsieiti, – gali ir vėl snausti mauruose, kas jam kliudo? Tai ir pasiryžo Baltaragis pakalbėti su Pinčuku gražumu, kaip kaimynas su kaimynu, o jeigu tai nepadėtų, kailį gerai išlupti ir pabauginti, kad praeitų noras kvailioti.

Tai vieną pavakarę, išsipiovęs gerą šermukšninę lazdą ir pasiėmęs iš malūno seną, sudulkėjusį Uršulės sijoną, užsilikusį dar nuo anų laikų, išėjo temstant į Paudruvės pelkes Pinčuko ieškoti.

Jurga, pamačiusi išeinantį tėvą, nustebusi paklausė:

– Kur eini taip vėlai, tėveli?

Sumišęs Baltaragis atsigrįžo, kišdamas už pajuosčio sijoną ir nežinodamas, ką atsakyti.

– Ar aš? – paklausė. – Taip čia sau. Pas kaimyną. Turiu reikalą.

Jurga dar labiau nustebo. Koki čia reikalai galėtų būti? Tėvas niekada pas kaimynus nevaikščiodavo ir jokių reikalų neturėdavo, o dabar kažkur eina prieš naktį.

– Nesusivėluok, – perspėjo Jurga. – Dabar tamsios naktys.

Baltaragis, paskubomis leisdamasis į pakalnę, jau iš tolo atsakė dukrai:

– Nieko. Nesusivėlinsiu. Tu manęs nelauk, eik gulti. Gal aš kiek užtruksiu.

Ir nuėjo. Jurga palydėjo tėvą akimis, nesuprasdama, kur jis galėtų eiti. Nusileidęs į pakalnę, pasuko ne į kaimą, bet į priešingą pusę, Paudruvės pelkių link. Jurga, nieko nežinodama ir neįtardama, gūžtelėjo pečiais ir nuėjo į trobą.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Gėris ir blogis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.