Baltaragio malūnas4-5 psl. · apie 5 min.
I dalis3% kūrinio
4 psl.

Tai buvo tiesa. Važiuok į malūną – dieną ar naktį – niekados nepaklysi, o su piršliais net nemėgink – būtinai nusisuksi sprandą. Kodėl taip buvo, niekas negalėjo suprasti. Pats Baltaragis numanė, bet nieko negalėjo padaryti. O duktė kasdien vis gražesnė darėsi, tiktai piršlių su jaunikiais, nors kartais ir laukė, bet nesulaukė. Tada nejučiomis Jurgos linksmosios akys kartais apsiniaukdavo, ir lūpose sustingdavo juokas. Tai matydamas, tėvas vis dažniau užsidarydavo malūne, kažką galvojo, nieko nesugalvodamas, tiktai vis labiau pražildamas. Jis žinojo, kas čia yra, kad piršliai negali atvažiuoti, ir jeigu pirma pro pirštus į tai žiūrėjo ir net patenkintas buvo, tai dabar, kartais išvysdamas nuliūdusią savo dukterį, graužėsi iš to gailesčio ir tylėjo kaip žemė.

Tada prakalbėdavo visa burna Švendubrės ubagyno senmergė davatka Uršulė Purvinaitė, kuri ilgus metus tarnavo Baltaragio malūne ir su kuria ten keisti dalykai atsitiko, kuriais anksčiau niekas nenorėjo tikėti. Bet dabar, kai dėjosi toki nesuprantami reiškiniai, daug kas buvo linkęs patikėti net sena davatka.

II dalis

5 psl.

Ta davatka Uršulė, tokia supintijusi ir prarūgusi moterėlė, amžinai nepatenkinta ir pikta kaip širšė, vieną rytą, sugrįžusi visa dumblina iš Paudruvės pelkių, pabėgo plūsdamosi iš Baltaragio namų, kuriuose nuo senų laikų tarnavo, ir apsigyveno Švendubrės ubagyne, kad nebūtų daugiau pagundų.

Apkaltino ji Baltaragį, kad jis – senas raganius, norėjo ją, skaistybės apžadus padariusią mergelę, išleisti ne už ko kito, tiktai už paties velnio, kuris iš seno Paudruvės pelkėse gyveno ir Pinčuko vardu vadinosi.

Kaip ten buvo – nesuprasi, o pati Uršulė ne visą teisybę sakė, nes ir pati ne viską suprato, o jeigu suprato, tai senmergės drovumas pasakyti neleido. Tiktai vieną dieną, kai jai pritrūko kantrybės belstis po seno našlio namus (iš tikrųjų neteko paskutinės vilties ištekėti už Baltaragio ir pasidaryti tikra malūninkė, apie ką seniai veltui svajojo), atsitiko nuodėmė – netyčia išsprūdo iš jos lūpų baisus žodis, kad eitų nors ir už paties velnio, kad tik nereikėtų daugiau gaišti pas Baltaragį, kurio namuose bergždžiai nuvyto jos jaunystė.

Tuos iš apmaudo pasakytus jos žodžius nugirdo Baltaragis, kažkodėl apsidžiaugė ir net pralinksmėjo, kas su juo retai būdavo.

– Gerai, – sako, – galiu išpiršti. Mūsų kaimynas Pinčukas vienas be pačios pelkėse rūgsta.

Nusigandusi Uršulė persižegnojo ir Baltaragį peržegnojo.

– Atstok, – sako. – Ar nežinai, kad apžadus esu padariusi skaistybėje gyventi?

Nusijuokė Baltaragis ir linksmai tarė:

– Nieko, – sako. – Apžadai apžadais, o kai pamatysi jaunikį su piršliais, tai užmirši visus apžadus.

Supyko Uršulė ir daugiau nekalbėjo su Baltaragiu, bet Baltaragis ir nepasigedo jos kalbos, jis savo darė. Vaikščiojo toks paslaptingas, su klastinga šypsena, tarytum ką apgauti rengdamasis ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.