Baltaragio malūnas48-50 psl. · apie 5 min.
XII dalis35% kūrinio
48 psl.

Taip nutaręs Pinčukas, negrįžo atgal į Baltaragio malūną, nors ir buvo dar nepasibaigę septinti metai. Juk ir taip jį pakankamai per begėdišką apgavystę išnaudojo!

O Baltaragis veltui laukė sugrįžtant savo berno. Dienos buvo kaip tyčia be vėjo, ir malūnas stovėjo. Pyko Baltaragis, kur gi tas velnias būtų dingęs, malimo buvo pilnas malūnas, o čia tokia gaišatis. Pagaliau suprato Baltaragis, kodėl Pinčukas negrįžta, matyt, nors ir kvailas, bet suvokė, kad jį apgavo, ir įsižeidė.

Dabar suko Baltaragis sau galvą, kaip velnio keršto išvengus. Bet nieko negalėjo išgalvoti, nes ir nežinojo, koks bus tas jo kerštas.

O Pinčukas sugrįžo į savo pelkes ir taip pat daug galvosūkio turėjo. Visą laiką galvojo apie naujas kliūtis Baltaragio dukters piršliams ir lakstė jų taisyti. O piršliai su jaunikiais, tarsi susitarę, vienas po kito važiavo, kartais net po kelis iš visų keturių pusių. Pinčukui daug vargo buvo, kol jis juos visus sugrąžindavo, o pačius atkakliausius paklaidindavo tarpuežerių pelkėse arba kur nors nuo skardžio nustumdavo, nusukdamas sprandą. Visiškai nusilakstė Pinčukas, gaudydamas piršlius, neturėjo laiko nei mauruose pagulėti, nei pasvajoti, bet užtat atgavo visą savo velnišką galybę ir vikrumą, kokio net pats neįtarė, kad turi.

Ir per visą rudenį neatvažiavo nei vienas jaunikis su piršliu pas Baltaragio dukterį. Pagaliau ir Baltaragis suprato, koks velnio kerštas, tiktai nežinojo, kaip jį nugalėti, ir vėl žilo ir linko iš to didelio rūpesčio, nors kartais ir džiaugdavosi, kad piršliai su jaunikiais, negalėdami atvažiuoti, negali išvežti ir jo dukters, kurią jis vis labiau mylėjo.

XIII dalis

49 psl.

Pagaliau Baltaragis, nepakęsdamas žmonių paskalų, nutarė kiek pamokyti savo velnią ir, jeigu pasisektų, vėl prie tvarkos sugrąžinti. Pakvailiojo kiek per rudenį ir užteks, pagaliau. Negi taip amžinai ir lakstys, iškišęs liežuvį, visais aplinkiniais keliais? Nenori bernauti malūne, – tiek to, ir be jo bus galima apsieiti, – gali ir vėl snausti mauruose, kas jam kliudo? Tai ir pasiryžo Baltaragis pakalbėti su Pinčuku gražumu, kaip kaimynas su kaimynu, o jeigu tai nepadėtų, kailį gerai išlupti ir pabauginti, kad praeitų noras kvailioti.

Tai vieną pavakarę, išsipiovęs gerą šermukšninę lazdą ir pasiėmęs iš malūno seną, sudulkėjusį Uršulės sijoną, užsilikusį dar nuo anų laikų, išėjo temstant į Paudruvės pelkes Pinčuko ieškoti.

Jurga, pamačiusi išeinantį tėvą, nustebusi paklausė:

– Kur eini taip vėlai, tėveli?

Sumišęs Baltaragis atsigrįžo, kišdamas už pajuosčio sijoną ir nežinodamas, ką atsakyti.

– Ar aš? – paklausė. – Taip čia sau. Pas kaimyną. Turiu reikalą.

Jurga dar labiau nustebo. Koki čia reikalai galėtų būti? Tėvas niekada pas kaimynus nevaikščiodavo ir jokių reikalų neturėdavo, o dabar kažkur eina prieš naktį.

– Nesusivėluok, – perspėjo Jurga. – Dabar tamsios naktys.

Baltaragis, paskubomis leisdamasis į pakalnę, jau iš tolo atsakė dukrai:

– Nieko. Nesusivėlinsiu. Tu manęs nelauk, eik gulti. Gal aš kiek užtruksiu.

Ir nuėjo. Jurga palydėjo tėvą akimis, nesuprasdama, kur jis galėtų eiti. Nusileidęs į pakalnę, pasuko ne į kaimą, bet į priešingą pusę, Paudruvės pelkių link. Jurga, nieko nežinodama ir neįtardama, gūžtelėjo pečiais ir nuėjo į trobą.

50 psl.

Baltaragis jau visai temstant pasiekė Paudruvės pelkių kraštą. Palaukė, pasidairė ir pradėjo patylomis šūkauti Pinčuką. Bet atsiliepė tiktai antys su gaigalais ir kitais balų paukščiais, kurie ten veisėsi. Paskui ir paukščiai aptilo. Nyku kiek buvo. Bet Baltaragis nenorėjo grįžti atgal, nieko nepešęs, pasiryžo būtinai prisišaukti Pinčuką ir su juo pasikalbėti. Tiktai toliau į pelkes eiti bijojo, kad kur patamsėje į akivarą nenugarmėtų, tai kantriai laukė ir laikas nuo laiko šūkavo. Pagaliau pritrūko kantrybės.

– Kur tave galas nunešė? – supykęs tarė. – Šauki, šauki ir negali prisišaukti.

– O ko tau reikia? – staiga iš pelkių atsiliepė.

– Nieko man nereikia, – atsakė Baltaragis, pažinęs iš balso Pinčuką. – Tik tau kažko trūksta. Išlėkei tada nežinia ko, nei algos neatsiėmei, nei atsisveikinai. Septynerius metus, rodos, gražumu pragyvenome, galėtume gražumu ir atsiskirti.

– Kad tu mane apgavai, – piktai atšovė Pinčukas.

– Kuo gi tave apgavau? – dėjosi nekaltas Baltaragis. – Kaip sutarėme, taip ir darėme. O aš, rodos, tavęs neskriaudžiau. Pripratau, kaip savą laikiau. Tu ir pats niekada nesiskundei.

– Kas iš to? – vis dar neatsileido Pinčukas. – Man tiktai akis dūmei.

– Kaip gi aš tau akis dūmiau? – nesuprato Baltaragis.

– O kaip gi kitaip. Man kažkokią raganą įkišai, o dukterį pats sau pasilikai. Dabar manęs daugiau neapgausi, aš jau viską žinau. Jei nori, kad susitaikytume, atiduok man gera valia savo dukterį, ir galėsime toliau gyventi, kaip kaimynai

– Matai, ko užsigeidė! – pagalvojo sau Baltaragis, o garsiai tarė: – Ne, to nebus. Vieną gavai – suvedžiojai, antros – negausi.

Bet ir Pinčukas užsispyrė:

– Neduosi, – sako, – pats nesidžiaugsi. Tol kerštausiu, kol tau ir tavo dukteriai gyvenimas pasidarys nebemielas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Gėris ir blogis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.