– Atsirado, matai, kerštininkas, – su panieka atsakė Baltaragis. – Ar matai šitą sijoną? Tuojau užmausiu ant galvos ir atiduosiu tai raganai. Tada bus po viso kerštavimo.
– Nebijau aš nei tavęs, nei tavo sijono, – atsakė Pinčukas. – Ir tos tavo raganos daugiau nebijau, nes ji dabar iš vieno eis su manimi prieš tave.
– Tai šitokie jūs, nenaudėliai! – pasakė Baltaragis, matydamas, kad gražumu nesusikalbės. – Kai leidau, tai pešėtės, o dabar prieš mane abudu susidėjote. Na, gerai. Nėra ko laukti dėkingumo iš velnio ir davatkos! Pakliūsite man dar kartą, neapsidžiaugsite. Taip surišiu uodegas, kad visą amžių tampysitės ir piausitės, viską kitą užmiršdami pasaulyje.
Bet Pinčukas iš tokio Baltaragio ketinimo tiktai nusikvatojo.
– Tai ką, nenori taikytis? – tada supyko Baltaragis.
– Nenoriu, – atsakė Pinčukas.
– Nenori, tai nereikia. O aš maniau, kaip su žmogum, pasikalbėsim, susitarsim, bet velnias, vis velnias. Tai pražūk savo pelkėse ir man daugiau į akis nesirodyk. Tfu! – nusispiovė Baltaragis ir nuėjo.
Pinčukas, matydamas supykusį Baltaragį, norėjo dar pasivyti, pasiūlyti, jei ne taiką, tai bent aukso kalnus už dukterį, bet Baltaragis, kaip nusispiovė, taip ir nuėjo, neatsigrįždamas, kad Pinčukas ir norėdamas negalėjo jo pasivyti. Tai pabrukęs uodegą sugrįžo atgal į savo pelkes, galvodamas apie kerštą ir tuo pasitenkindamas.
O Baltaragis, grįždamas į savo malūną, taip pat galvojo, tiktai ne apie kerštą, bet apie tai, kaip pagaliau atsikratyti tuo Pinčuku, kuris pradėjo daugiau įgristi, negu Uršulė. Nebent iš tikrųjų surišti kaip katę su šunim už uodegų abudu ir paleisti, tada patys tarp savęs piautųsi ir kitus ramybėje paliktų. Bet kaip tu juos suriši, kada vienas su uodega, o antras be uodegos? Nebent tiktai davatkos liežuvį prie velnio uodegos.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.