Baltaragio malūnas50-52 psl. · apie 5 min.
XIII dalis36% kūrinio
50 psl.

Baltaragis jau visai temstant pasiekė Paudruvės pelkių kraštą. Palaukė, pasidairė ir pradėjo patylomis šūkauti Pinčuką. Bet atsiliepė tiktai antys su gaigalais ir kitais balų paukščiais, kurie ten veisėsi. Paskui ir paukščiai aptilo. Nyku kiek buvo. Bet Baltaragis nenorėjo grįžti atgal, nieko nepešęs, pasiryžo būtinai prisišaukti Pinčuką ir su juo pasikalbėti. Tiktai toliau į pelkes eiti bijojo, kad kur patamsėje į akivarą nenugarmėtų, tai kantriai laukė ir laikas nuo laiko šūkavo. Pagaliau pritrūko kantrybės.

– Kur tave galas nunešė? – supykęs tarė. – Šauki, šauki ir negali prisišaukti.

– O ko tau reikia? – staiga iš pelkių atsiliepė.

– Nieko man nereikia, – atsakė Baltaragis, pažinęs iš balso Pinčuką. – Tik tau kažko trūksta. Išlėkei tada nežinia ko, nei algos neatsiėmei, nei atsisveikinai. Septynerius metus, rodos, gražumu pragyvenome, galėtume gražumu ir atsiskirti.

– Kad tu mane apgavai, – piktai atšovė Pinčukas.

– Kuo gi tave apgavau? – dėjosi nekaltas Baltaragis. – Kaip sutarėme, taip ir darėme. O aš, rodos, tavęs neskriaudžiau. Pripratau, kaip savą laikiau. Tu ir pats niekada nesiskundei.

– Kas iš to? – vis dar neatsileido Pinčukas. – Man tiktai akis dūmei.

– Kaip gi aš tau akis dūmiau? – nesuprato Baltaragis.

– O kaip gi kitaip. Man kažkokią raganą įkišai, o dukterį pats sau pasilikai. Dabar manęs daugiau neapgausi, aš jau viską žinau. Jei nori, kad susitaikytume, atiduok man gera valia savo dukterį, ir galėsime toliau gyventi, kaip kaimynai

– Matai, ko užsigeidė! – pagalvojo sau Baltaragis, o garsiai tarė: – Ne, to nebus. Vieną gavai – suvedžiojai, antros – negausi.

Bet ir Pinčukas užsispyrė:

– Neduosi, – sako, – pats nesidžiaugsi. Tol kerštausiu, kol tau ir tavo dukteriai gyvenimas pasidarys nebemielas.

51 psl.

– Atsirado, matai, kerštininkas, – su panieka atsakė Baltaragis. – Ar matai šitą sijoną? Tuojau užmausiu ant galvos ir atiduosiu tai raganai. Tada bus po viso kerštavimo.

– Nebijau aš nei tavęs, nei tavo sijono, – atsakė Pinčukas. – Ir tos tavo raganos daugiau nebijau, nes ji dabar iš vieno eis su manimi prieš tave.

– Tai šitokie jūs, nenaudėliai! – pasakė Baltaragis, matydamas, kad gražumu nesusikalbės. – Kai leidau, tai pešėtės, o dabar prieš mane abudu susidėjote. Na, gerai. Nėra ko laukti dėkingumo iš velnio ir davatkos! Pakliūsite man dar kartą, neapsidžiaugsite. Taip surišiu uodegas, kad visą amžių tampysitės ir piausitės, viską kitą užmiršdami pasaulyje.

Bet Pinčukas iš tokio Baltaragio ketinimo tiktai nusikvatojo.

– Tai ką, nenori taikytis? – tada supyko Baltaragis.

– Nenoriu, – atsakė Pinčukas.

– Nenori, tai nereikia. O aš maniau, kaip su žmogum, pasikalbėsim, susitarsim, bet velnias, vis velnias. Tai pražūk savo pelkėse ir man daugiau į akis nesirodyk. Tfu! – nusispiovė Baltaragis ir nuėjo.

Pinčukas, matydamas supykusį Baltaragį, norėjo dar pasivyti, pasiūlyti, jei ne taiką, tai bent aukso kalnus už dukterį, bet Baltaragis, kaip nusispiovė, taip ir nuėjo, neatsigrįždamas, kad Pinčukas ir norėdamas negalėjo jo pasivyti. Tai pabrukęs uodegą sugrįžo atgal į savo pelkes, galvodamas apie kerštą ir tuo pasitenkindamas.

O Baltaragis, grįždamas į savo malūną, taip pat galvojo, tiktai ne apie kerštą, bet apie tai, kaip pagaliau atsikratyti tuo Pinčuku, kuris pradėjo daugiau įgristi, negu Uršulė. Nebent iš tikrųjų surišti kaip katę su šunim už uodegų abudu ir paleisti, tada patys tarp savęs piautųsi ir kitus ramybėje paliktų. Bet kaip tu juos suriši, kada vienas su uodega, o antras be uodegos? Nebent tiktai davatkos liežuvį prie velnio uodegos.

XIV dalis

52 psl.

Tai nelengvas buvo ir Girdvainiui kelias pas Baltaragio dukterį Jurgą, nors ir su obuolmušiais žirgais.

Visą savaitę laukė nesulaukdamas subatvakario, o paskui pavakarės, kad galėtų važiuoti su savo piršliu Anupru.

Pagaliau atėjo ta laiminga valanda, išvedė iš stonios negalinčius vietoje nustovėti obuolmušius ir norėjo kinkyti ne į mėšlavežimį, bet į karietą dažytą, dar tėvų tėvo paliktą, bet Anupras pertarė:

– Kam reikia? – pasakė. – Kaip pas visas važinėjome, taip ir pas šitą nuvažiuosime. Ne į kokį dvarą, o į malūną važiuojame.

– Bet vis dėlto, dėde, – paabejojo Girdvainis, – gal šį kartą geriau būtų, kad su karieta važiuotume.

– Nesirūpink, – mostelėjo Anupras. – Nesvarbu su kuo važiuosime, kad tik nuvažiuotume.

– O kodėl nenuvažiuotume? – nustebo Girdvainis.

– Girdėjai, ką žmonės kalba? – atsakė susirūpinęs Anupras.

– Paskalos ir pasakos, – su panieka numojo Girdvainis.

– Pamatysime, – pasakė Anupras, vis labiau susirūpindamas, tarsi į tolimą ir pavojingą žygį išsirengdamas.

Pakinkė obuolmušius į tą patį mėšlavežimį, su kuriuo pas kitas mergas ant juoko važinėjo. Tiktai šį kartą jaunikis neturėjo tos drąsos ir ryžtingumo, kaip anais kartais, o piršlys buvo ne tik susirūpinęs, bet ir kažkoks paslaptingas.

Prieš išvažiuodamas apėjo vežimą ir arklius, kažką po nosimi murmėdamas, lyg burtus darydamas, o paskui pats persižegnojo ir jaunikį peržegnojo.

– Sėsk, – tarė pagaliau. – Su pono dievo pagalba važiuosime.

Keistas pasirodė Girdvainiui Anupro prietaringumas, bet – supaisysi seną žmogų? O Girdvainiui ir taip nekantru buvo, tai šoko į vežimą, švilptelėjo ir išdundėjo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.