Baltaragio malūnas52 psl. · apie 5 min.
XIV dalis36% kūrinio
52 psl.

Tai nelengvas buvo ir Girdvainiui kelias pas Baltaragio dukterį Jurgą, nors ir su obuolmušiais žirgais.

Visą savaitę laukė nesulaukdamas subatvakario, o paskui pavakarės, kad galėtų važiuoti su savo piršliu Anupru.

Pagaliau atėjo ta laiminga valanda, išvedė iš stonios negalinčius vietoje nustovėti obuolmušius ir norėjo kinkyti ne į mėšlavežimį, bet į karietą dažytą, dar tėvų tėvo paliktą, bet Anupras pertarė:

– Kam reikia? – pasakė. – Kaip pas visas važinėjome, taip ir pas šitą nuvažiuosime. Ne į kokį dvarą, o į malūną važiuojame.

– Bet vis dėlto, dėde, – paabejojo Girdvainis, – gal šį kartą geriau būtų, kad su karieta važiuotume.

– Nesirūpink, – mostelėjo Anupras. – Nesvarbu su kuo važiuosime, kad tik nuvažiuotume.

– O kodėl nenuvažiuotume? – nustebo Girdvainis.

– Girdėjai, ką žmonės kalba? – atsakė susirūpinęs Anupras.

– Paskalos ir pasakos, – su panieka numojo Girdvainis.

– Pamatysime, – pasakė Anupras, vis labiau susirūpindamas, tarsi į tolimą ir pavojingą žygį išsirengdamas.

Pakinkė obuolmušius į tą patį mėšlavežimį, su kuriuo pas kitas mergas ant juoko važinėjo. Tiktai šį kartą jaunikis neturėjo tos drąsos ir ryžtingumo, kaip anais kartais, o piršlys buvo ne tik susirūpinęs, bet ir kažkoks paslaptingas.

Prieš išvažiuodamas apėjo vežimą ir arklius, kažką po nosimi murmėdamas, lyg burtus darydamas, o paskui pats persižegnojo ir jaunikį peržegnojo.

– Sėsk, – tarė pagaliau. – Su pono dievo pagalba važiuosime.

Keistas pasirodė Girdvainiui Anupro prietaringumas, bet – supaisysi seną žmogų? O Girdvainiui ir taip nekantru buvo, tai šoko į vežimą, švilptelėjo ir išdundėjo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.