– Atsirado, matai, kerštininkas, – su panieka atsakė Baltaragis. – Ar matai šitą sijoną? Tuojau užmausiu ant galvos ir atiduosiu tai raganai. Tada bus po viso kerštavimo.
– Nebijau aš nei tavęs, nei tavo sijono, – atsakė Pinčukas. – Ir tos tavo raganos daugiau nebijau, nes ji dabar iš vieno eis su manimi prieš tave.
– Tai šitokie jūs, nenaudėliai! – pasakė Baltaragis, matydamas, kad gražumu nesusikalbės. – Kai leidau, tai pešėtės, o dabar prieš mane abudu susidėjote. Na, gerai. Nėra ko laukti dėkingumo iš velnio ir davatkos! Pakliūsite man dar kartą, neapsidžiaugsite. Taip surišiu uodegas, kad visą amžių tampysitės ir piausitės, viską kitą užmiršdami pasaulyje.
Bet Pinčukas iš tokio Baltaragio ketinimo tiktai nusikvatojo.
– Tai ką, nenori taikytis? – tada supyko Baltaragis.
– Nenoriu, – atsakė Pinčukas.
– Nenori, tai nereikia. O aš maniau, kaip su žmogum, pasikalbėsim, susitarsim, bet velnias, vis velnias. Tai pražūk savo pelkėse ir man daugiau į akis nesirodyk. Tfu! – nusispiovė Baltaragis ir nuėjo.
Pinčukas, matydamas supykusį Baltaragį, norėjo dar pasivyti, pasiūlyti, jei ne taiką, tai bent aukso kalnus už dukterį, bet Baltaragis, kaip nusispiovė, taip ir nuėjo, neatsigrįždamas, kad Pinčukas ir norėdamas negalėjo jo pasivyti. Tai pabrukęs uodegą sugrįžo atgal į savo pelkes, galvodamas apie kerštą ir tuo pasitenkindamas.
O Baltaragis, grįždamas į savo malūną, taip pat galvojo, tiktai ne apie kerštą, bet apie tai, kaip pagaliau atsikratyti tuo Pinčuku, kuris pradėjo daugiau įgristi, negu Uršulė. Nebent iš tikrųjų surišti kaip katę su šunim už uodegų abudu ir paleisti, tada patys tarp savęs piautųsi ir kitus ramybėje paliktų. Bet kaip tu juos suriši, kada vienas su uodega, o antras be uodegos? Nebent tiktai davatkos liežuvį prie velnio uodegos.
XIV dalis
Tai nelengvas buvo ir Girdvainiui kelias pas Baltaragio dukterį Jurgą, nors ir su obuolmušiais žirgais.
Visą savaitę laukė nesulaukdamas subatvakario, o paskui pavakarės, kad galėtų važiuoti su savo piršliu Anupru.
Pagaliau atėjo ta laiminga valanda, išvedė iš stonios negalinčius vietoje nustovėti obuolmušius ir norėjo kinkyti ne į mėšlavežimį, bet į karietą dažytą, dar tėvų tėvo paliktą, bet Anupras pertarė:
– Kam reikia? – pasakė. – Kaip pas visas važinėjome, taip ir pas šitą nuvažiuosime. Ne į kokį dvarą, o į malūną važiuojame.
– Bet vis dėlto, dėde, – paabejojo Girdvainis, – gal šį kartą geriau būtų, kad su karieta važiuotume.
– Nesirūpink, – mostelėjo Anupras. – Nesvarbu su kuo važiuosime, kad tik nuvažiuotume.
– O kodėl nenuvažiuotume? – nustebo Girdvainis.
– Girdėjai, ką žmonės kalba? – atsakė susirūpinęs Anupras.
– Paskalos ir pasakos, – su panieka numojo Girdvainis.
– Pamatysime, – pasakė Anupras, vis labiau susirūpindamas, tarsi į tolimą ir pavojingą žygį išsirengdamas.
Pakinkė obuolmušius į tą patį mėšlavežimį, su kuriuo pas kitas mergas ant juoko važinėjo. Tiktai šį kartą jaunikis neturėjo tos drąsos ir ryžtingumo, kaip anais kartais, o piršlys buvo ne tik susirūpinęs, bet ir kažkoks paslaptingas.
Prieš išvažiuodamas apėjo vežimą ir arklius, kažką po nosimi murmėdamas, lyg burtus darydamas, o paskui pats persižegnojo ir jaunikį peržegnojo.
– Sėsk, – tarė pagaliau. – Su pono dievo pagalba važiuosime.
Keistas pasirodė Girdvainiui Anupro prietaringumas, bet – supaisysi seną žmogų? O Girdvainiui ir taip nekantru buvo, tai šoko į vežimą, švilptelėjo ir išdundėjo.
Pakilo obuolmušiai, kaip viesulai ir taip lėkė, kaip dar niekada – kalnas ar klonis – žemės nesiekdami. Anupras tramdė Girdvainį, kad nepervarytų arklių, nes kelias tolimas – septynios mylios, prireiks dar eiklumo, bet Girdvainis tiktai su panieka truktelėjo pečiais, – didelis čia daiktas! – ir leido obuolmušius kiek įkabina.
Nepasijuto, kaip pralėkė tolimą kelią ir atsidūrė Paudruvės krašte. Tarp kalnų tyvuliavo ežerai ežeriukai, kelias išsisukinėjo pro ežerų alkūnes, tilteliai peršokinėjo per sąsmaukas, upelius, kilo į kalnus, leidosi į pakalnę ir painiojosi begaliniuose vingiuose. Tuose kelio vingiuose arkliai staiga pradėjo prunkšti, ausimis karpyti, akimis žaibuoti ir, tarsi ko išgąsdinti, taip lėkė, kad net Girdvainis pradėjo stabdyti savo obuolmušius.
– Nieko, – tada pertarė jį Anupras. – Dabar tegu lekia.
Girdvainis pažiūrėjo nustebęs į Anuprą ir nieko neatsakė. Tiktai keista pasirodė, kad Anupras nestabdė arklių, kada jis ir smarkios risčios vengdavo.
O arkliai vis smarkiau lėkė. Atrodė, šį kartą nenuvažiuos, bet lėkte nulėks, jeigu tik vadelės atlaikys. Ir Girdvainiui, nors ir norėjo greičiausiai nuvažiuoti pas Baltaragį, įtartinas pasirodė tas arklių nepaprastas eiklumas ir Anupro rimtas susikaupimas, ir kažkoki paslaptingi ženklai, kuriuos jis aplinkui darė. Negi iš tikro kelias užkerėtas? – pagalvojo Girdvainis. Tada dar smarkiau paleido arklius, kiek tik įkabina, kad net kvapą užėmė.
Taip lekiant arkliams, pasigirdo kažkoks cypimas, unkštimas, čia vienoje ratų pusėje, čia kitoje, čia užpakalyje. Apsidairė Girdvainis – nieko nematyti, tiktai Anupras kažkokius ženklus daro. O kai suko Aklojo ežero alkūnę, tas cypimas nuzvimbė tiesiai per liūną ežero sąsmaukos link, kur buvo tiltelis.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.