Pakilo obuolmušiai, kaip viesulai ir taip lėkė, kaip dar niekada – kalnas ar klonis – žemės nesiekdami. Anupras tramdė Girdvainį, kad nepervarytų arklių, nes kelias tolimas – septynios mylios, prireiks dar eiklumo, bet Girdvainis tiktai su panieka truktelėjo pečiais, – didelis čia daiktas! – ir leido obuolmušius kiek įkabina.
Nepasijuto, kaip pralėkė tolimą kelią ir atsidūrė Paudruvės krašte. Tarp kalnų tyvuliavo ežerai ežeriukai, kelias išsisukinėjo pro ežerų alkūnes, tilteliai peršokinėjo per sąsmaukas, upelius, kilo į kalnus, leidosi į pakalnę ir painiojosi begaliniuose vingiuose. Tuose kelio vingiuose arkliai staiga pradėjo prunkšti, ausimis karpyti, akimis žaibuoti ir, tarsi ko išgąsdinti, taip lėkė, kad net Girdvainis pradėjo stabdyti savo obuolmušius.
– Nieko, – tada pertarė jį Anupras. – Dabar tegu lekia.
Girdvainis pažiūrėjo nustebęs į Anuprą ir nieko neatsakė. Tiktai keista pasirodė, kad Anupras nestabdė arklių, kada jis ir smarkios risčios vengdavo.
O arkliai vis smarkiau lėkė. Atrodė, šį kartą nenuvažiuos, bet lėkte nulėks, jeigu tik vadelės atlaikys. Ir Girdvainiui, nors ir norėjo greičiausiai nuvažiuoti pas Baltaragį, įtartinas pasirodė tas arklių nepaprastas eiklumas ir Anupro rimtas susikaupimas, ir kažkoki paslaptingi ženklai, kuriuos jis aplinkui darė. Negi iš tikro kelias užkerėtas? – pagalvojo Girdvainis. Tada dar smarkiau paleido arklius, kiek tik įkabina, kad net kvapą užėmė.
Taip lekiant arkliams, pasigirdo kažkoks cypimas, unkštimas, čia vienoje ratų pusėje, čia kitoje, čia užpakalyje. Apsidairė Girdvainis – nieko nematyti, tiktai Anupras kažkokius ženklus daro. O kai suko Aklojo ežero alkūnę, tas cypimas nuzvimbė tiesiai per liūną ežero sąsmaukos link, kur buvo tiltelis.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.