Įsilėkę arkliai nespėjo priešakinėm kojom ant to tiltelio atsistoti, tiltelis – triokšt ir sugriuvo, bet įsismarkinę arkliai peršoko per sugriuvusį tiltelį, pernešdami oru ir vežimą.
Tada dar labiau kažkas po ratais suunkštė ir sucypė, tarytum būtų kas suvažinėtas, arkliai dar labiau padūko ir taip lėkė, kad Girdvainis nespėjo nei atsigrįžti pažiūrėti, kas čia atsitiko.
Neatsigrįžo nei Anupras, tiktai kažkokį ženklą padarė ir Girdvainiui pasakė:
– Nesidairyk atgal. Dar tiktai vieną tiltelį pravažiavome, o jų septyni. Lėk tiesiai, nieko nežiūrėdamas.
Girdvainis, net ir norėdamas, būtų kitaip negalėjęs, nes arkliai taip įšėlo, kad buvo nesulaikomi. Bematant privažiavo antrą tiltelį, – tas pats atsitiko. Tiktai šį kartą arkliai spėjo ant tilto kojomis atsistoti. Trečią tiltą ligi pusės įvažiavo, kai jis griuvo. Ketvirtą net nepastebėjo, kaip pralėkė. Penktas griuvo, kai baigė per jį važiuoti. Šeštas – nudardėjo, kai buvo pravažiavę, o septintą ir patys nežino, ar jį pravažiavo, ar jis kur dingo.
Jau buvo matyti ant kalno Baltaragio malūnas, kai staiga iš Pinčuko pelkių pakilo nepermatomas rūkas ir viską užliejo – kelius, ežerus, kalnus, – nors durk į akį, nieko nematyti. Visa laimė, kad Girdvainis spėjo pastebėti Baltaragio malūno kryptį ir paleido arklius tiesiai į tą pusę.
Arkliai net šniokšdami lėkė, – nesuprasi, ar į kalną, ar į pakalnę. Taip akla buvo. O paskui ratus jau ne cypė, bet tiesiog kažkas kriokė vydamasis ir neatgaudamas kvapo. Ir juo smarkiau lėkė arkliai, juo daugiau atsiliko tas uždusęs kriokimas.
Pagaliau arkliai patys sustojo ir taip nusižvengė, kad rūkas staiga išsisklaidė ir Girdvainis pamatė, kad atvažiavo į Baltaragio kiemą, tiktai ne keliu, bet nuo ežero pusės, stačiausiu skardžiu, kur net pėsčiam užlipti sunku buvo. Bet to nei Girdvainis, nei Anupras nepastebėjo, tiktai Baltaragis nuo malūno slenksčio pamatė ir todėl nesiryžo prieiti prie atvažiavusiųjų, nes buvo neaišku, kas jie toki.
Girdvainis su Anupru, atvažiavę į Baltaragio kiemą, dairėsi aplinkui ir stebėjosi. Važiavo pro nepermatomą rūką, o čia giedriausias vakaras, skaidrus kaip ežero vanduo. Šviesioje prieblandoje stovi suglaudęs sparnus malūnas, lyg užsnūdęs, o viršum jo spindi vakarinė žvaigždė. Tiktai apačioje garuoja Udruvės ežeras, ir rūkas skleidžiasi pievose ir pelkėse.
Taip tylu buvo, tarytum nei gyvos dvasios aplinkui nebūtų, ir sustoję Girdvainis su Anupru žiūrėjo vienas į kitą, girdėdami tiktai savo kvėpavimą ir nuvarytų arklių šniokštimą.
– Matai, ir atvažiavome su dievo pagalba, – pagaliau pasakė Anupras ir pradėjo dairytis, ar ko nepamatys.
Išgirdęs dievą minint, pakilo nuo malūno slenksčio Baltaragis ir priėjo prie atvažiavusiųjų.
– Labas vakaras, – pasakė. – Ar iš toli keliaujate?
– Taip iš toli, kad net patys gerai nežinome, – atsakė Anupras. – Bet važiavome, važiavome ir paklydome. Tiktai jūsų malūnas ir išgelbėjo. Ar priimsite pakeleivius kiek pailsėti ir atsikvėpti?
– Labai prašome, – nusilenkė Baltaragis, ir jo balti plaukai prieblandoje nušvito.
Girdvainis, pasisveikinęs su Baltaragiu, vis dar žvalgėsi aplinkui, ar nepamatys tos, dėl kurios atvažiavo. Nuklydo akys į seklyčios langus, bet ten mirguliavo tiktai vakaro žvaigždės.
– Statykite arklius ir eisime į vidų, – girdi lyg pro sapną Girdvainis Baltaragio balsą, o akių negali nuo seklyčios langų atitraukti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.