Baltaragio malūnas56 psl. · apie 5 min.
XIV dalis39% kūrinio
56 psl.

Pastatė arklius prie malūno ir nuėjo į seklyčią. Ten juos sutiko Jurga, pasipuošusi ir išdidi, pasisveikino su Anupru, o Girdvainiui sako:

– Tai vis dėlto išsklaidei burtus nuo mano kelio?

– Išsklaidžiau, – atsakė Girdvainis ir išdidus pasijuto. – Visus tiltus nugrioviau.

– Tai gerai, – nusijuokė merginos akys. – Naujus pastatysime.

– Pastatysime, – atsakė Girdvainis, žiūrėdamas į merginos akis ir svaigdamas iš nežinomo džiaugsmo.

Baltaragis pakvietė svečius už stalo.

– Ačiū, – atsakė Anupras ir išsitraukė iš kišenės butelį ir skarelę. Patiesė skarelę ant stalo ir butelį padėjo. – Gal čėrkelė atsirastų? – paprašė. – Sušilti būtų pravartu po kelionės.

– Gal ir atsiras, – atsakė Baltaragis. – Paieškok, Jurgele, – kreipėsi į dukterį.

Jurga uždengė stalą staltiese, padėjo čėrkelę ir duonos su druska.

– Prašom, – pasakė ir nusigrįžo.

– Palauk, mergele, – nepaleido Anupras, – su tėveliu išgersim, o paskui gal ir tu neatsisakysi su mumis burnelę išmesti.

– Nežinau, – atsakė Jurga ir nuraudo kaip aguona. – Kaip tėvelis pasakys.

– Ką tėvelis gali pasakyti, negi savo vaikui laimės pavydės, – lankstė Anupras liežuvį, kad net Girdvainis stebėjosi. – Į sveikatą, tėveli!

Išgėrė piršlys su uošviu, jaunasis su jaunąja ir susėdo visi prie stalo. Dar piršlio bonka nesibaigė, atsirado alaus uzbonas ir užkandžiai. Prasidėjo kalba, alaus putos paraginama.

Anupras apsakinėjo Baltaragiui sunkią kelionę į jo malūną, Baltaragis klausė ir šypsojosi, lyg netikėdamas, o jaunieji iš viso negirdėjo, ką seniai kalba, nes jie tarp savęs akimis kalbėjo. O ta kalba daug ką jiems sakė, nes jie pasijuto, kad surado vienas antrą.

Tai ir užtruko subatvakaris ligi trečiųjų gaidžių, nes kalbos buvo apstu ir alaus nestigo. Alaus statinė kamaroje, visą savaitę tūtavusi, nesiliovė putojusi.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.