Baltaragio malūnas57 psl. · apie 5 min.
XV dalis40% kūrinio
57 psl.

Tuo metu Gaidžgalės karčiamos atskiroje kamaroje, nuo žmonių akių pasislėpęs, sėdėjo užsidaręs vienas su buteliu degtinės senas arkliavagis Raupys su didele ruda barzda ir viena koja trumpesne už kitą.

Ne kartą ūkininkai buvo sugavę Raupį arklius bevagiant ir atsilygindami sutrumpindavę kartais vieną koją, kartais kitą, tiktai niekada abiejų lygiai. Tai arkliavagiui ir teko būti čia viena, čia kita koja raišam, jog kartais ne tiktai kiti, bet ir jis pats nežinojo, kuria koja jis raišas. Bet tai nei kiek nekenkė arkliavagiui. Priešingai, dar padėjo, nes žmonės ne iš karto pažindavo, nežinodami, kuria koja jis raišas.

Bet ne dėl to graužėsi Raupys, nors tai ir nemaža jam sveikatos atsiėjo. Jis gėrė degtinę ir krimto savo rudą barzdą, kad lig šiol neįstengė pavogti Girdvainio obuolmušių arklių ir su jais išvažiuoti į Prūsus. Ką darė, kaip stengėsi, nieko negalėjo padaryti ir tiktai veltui Raupys kankinosi. Dieną naktį tie arkliai neišėjo jam iš galvos, lakstė jo mintyse, žvengė jo ausyse, ir matė juos prieš akis net nesapnuodamas.

Tie arkliai ir dabar jam nedavė ramybės. Todėl keikė ir krimto save, kad jis pasenęs kaip kelmas ir pasidaręs niekam netikęs arkliavagis. O ar maža arklių jis pavogęs, ir dar kokių! – Veltui pasiguosti norėjo Raupys. – Girdvainio arkliai – tiktai katinai prieš tuos, kuriuos jis išjojo į Prūsus.

Širdo Raupys ir niekino Girdvainio obuolmušius, nes jų neįstengė pavogti. Net prieiti prie jų negalima buvo, nes Girdvainis juos saugojo kaip savo akį. Su arkliais kėlė, su arkliais gulė ir niekada iš savo akių neišleido. Tai kaip iš tokio arklius pavogsi, nebent tiktai su velnio pagalba?

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.