Tuo metu Gaidžgalės karčiamos atskiroje kamaroje, nuo žmonių akių pasislėpęs, sėdėjo užsidaręs vienas su buteliu degtinės senas arkliavagis Raupys su didele ruda barzda ir viena koja trumpesne už kitą.
Ne kartą ūkininkai buvo sugavę Raupį arklius bevagiant ir atsilygindami sutrumpindavę kartais vieną koją, kartais kitą, tiktai niekada abiejų lygiai. Tai arkliavagiui ir teko būti čia viena, čia kita koja raišam, jog kartais ne tiktai kiti, bet ir jis pats nežinojo, kuria koja jis raišas. Bet tai nei kiek nekenkė arkliavagiui. Priešingai, dar padėjo, nes žmonės ne iš karto pažindavo, nežinodami, kuria koja jis raišas.
Bet ne dėl to graužėsi Raupys, nors tai ir nemaža jam sveikatos atsiėjo. Jis gėrė degtinę ir krimto savo rudą barzdą, kad lig šiol neįstengė pavogti Girdvainio obuolmušių arklių ir su jais išvažiuoti į Prūsus. Ką darė, kaip stengėsi, nieko negalėjo padaryti ir tiktai veltui Raupys kankinosi. Dieną naktį tie arkliai neišėjo jam iš galvos, lakstė jo mintyse, žvengė jo ausyse, ir matė juos prieš akis net nesapnuodamas.
Tie arkliai ir dabar jam nedavė ramybės. Todėl keikė ir krimto save, kad jis pasenęs kaip kelmas ir pasidaręs niekam netikęs arkliavagis. O ar maža arklių jis pavogęs, ir dar kokių! – Veltui pasiguosti norėjo Raupys. – Girdvainio arkliai – tiktai katinai prieš tuos, kuriuos jis išjojo į Prūsus.
Širdo Raupys ir niekino Girdvainio obuolmušius, nes jų neįstengė pavogti. Net prieiti prie jų negalima buvo, nes Girdvainis juos saugojo kaip savo akį. Su arkliais kėlė, su arkliais gulė ir niekada iš savo akių neišleido. Tai kaip iš tokio arklius pavogsi, nebent tiktai su velnio pagalba?
Kai tik užėjo Raupiui velnias galvon, prasivėrė karčiamos persikreipusios durys, sugirgždėjo surūdiję sukavielai ir įėjo, kur buvęs, kur nebuvęs, pats Pinčukas. Tiktai šį kartą ne ponaičio pavidalu su lazdele rankoje, žalia skrybėlaite ant galvos ir povo plunksna viršum skrybėlės, kaip jis paprastai pasirodydavo Gaidžgalės karčiamoje ir lygiai kokiem Raupys parduodavo Prūsuose vogtus arklius. Šį kartą Pinčukas atėjo į Gaidžgalės karčiamą ne tik be skrybėlaitės ir be lazdelės, bet toks suniurkytas ir sumurdytas, sudraskytas ir sumindžiotas, ir toks nelaimingas, kad pažinti nebuvo galima.
Net senas Pinčuko bičiulis, karčiamninkas Šešelga, nususęs bajorpalaikis, kuriam iš visų dvarų, kuriuos tėvai turėjo ir praūžė, liko tiktai ta viena pakelės karčiama, kurią jis pats baigė pragerti, ir tas bajoriškas unaras, kuris karčiamninkui tiko, kaip šuniui penkta koja. Tai ir tas nususėlis iš karto nepažino Pinčuko ir palaikė už nevykėlį berną, kurį gaspadorius gerai apkūlė, lendant pro langą į kamarą pas mergas.
Pinčukas, pravėręs karčiamos duris, bailiai žvilgtelėjo, lyg kažko ieškodamas. Paskui, krūptelėjęs, atsigrįžo (vis tie Girdvainio arkliai vaidenosi!), ar kas nesiveja, įsiklausęs (vis tos Girdvainio arklių kanopos kaukšėjo!), nusiramino ir įėjo į karčiamą.
– Labas vakaras, – nedrąsiai pasakė ir žvilgtelėjo į Šešelgą, lyg pasigailėjimo ieškodamas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.