Kai tik užėjo Raupiui velnias galvon, prasivėrė karčiamos persikreipusios durys, sugirgždėjo surūdiję sukavielai ir įėjo, kur buvęs, kur nebuvęs, pats Pinčukas. Tiktai šį kartą ne ponaičio pavidalu su lazdele rankoje, žalia skrybėlaite ant galvos ir povo plunksna viršum skrybėlės, kaip jis paprastai pasirodydavo Gaidžgalės karčiamoje ir lygiai kokiem Raupys parduodavo Prūsuose vogtus arklius. Šį kartą Pinčukas atėjo į Gaidžgalės karčiamą ne tik be skrybėlaitės ir be lazdelės, bet toks suniurkytas ir sumurdytas, sudraskytas ir sumindžiotas, ir toks nelaimingas, kad pažinti nebuvo galima.
Net senas Pinčuko bičiulis, karčiamninkas Šešelga, nususęs bajorpalaikis, kuriam iš visų dvarų, kuriuos tėvai turėjo ir praūžė, liko tiktai ta viena pakelės karčiama, kurią jis pats baigė pragerti, ir tas bajoriškas unaras, kuris karčiamninkui tiko, kaip šuniui penkta koja. Tai ir tas nususėlis iš karto nepažino Pinčuko ir palaikė už nevykėlį berną, kurį gaspadorius gerai apkūlė, lendant pro langą į kamarą pas mergas.
Pinčukas, pravėręs karčiamos duris, bailiai žvilgtelėjo, lyg kažko ieškodamas. Paskui, krūptelėjęs, atsigrįžo (vis tie Girdvainio arkliai vaidenosi!), ar kas nesiveja, įsiklausęs (vis tos Girdvainio arklių kanopos kaukšėjo!), nusiramino ir įėjo į karčiamą.
– Labas vakaras, – nedrąsiai pasakė ir žvilgtelėjo į Šešelgą, lyg pasigailėjimo ieškodamas.
Šešelga net nepažiūrėjo kaip reikiant į Pinčuką, tiktai viena akim dėbtelėjo ir nusisuko. Toks jau buvo jis apdraskytas ir iškoneveiktas, kad net koktu buvo žiūrėti. Vietoje veido – vienos mėlynės ir guzai, o kairiajame žande taip ir stovėjo įspausta arklio kanopa. Iš drabužių tiktai vieni skudurai likę, švarkelis – sumintas, purvinas, kelnės – sudraskytos, viena koja į klumpę įsistojęs, kita – visai basa, arklio kanopa taip ir kyšojo nieku nepridengta. Matyt, tokia nelaimė ir nešlovė pirmą kartą Pinčuką buvo ištikusi, kad jis net nuovokos neteko, kaip žmonėse turėtų pasirodyti.
Tai ar stebėtina, kad ir Šešelga, tas išdidusis bajorpalaikis, Pinčuko nepažino, neatsakė į jo pasveikinimą, tiktai nusigrįžo į šalį, kaip nepageidaujamą svečią sulaukęs, ir burbtelėjo:
– Eitum, iš kur atėjęs, tuojau karčiamą uždarau.
– Aš neilgam, Šešelga, – gailiai numykė Pinčukas, – svarbų reikalą turiu.
Tai išgirdęs karčiamninkas visai pasipūtė. Kažkoks bernpalaikis ir tiesiai Šešelga jį vadins. Nesulaukta galva, dar ką prasimanys!
– Kam Šešelga, o kam pan Šešelgevič, – pasipūtęs atsakė karčiamninkas. – Su tavim, parše, kiaulių neganiau, tai turi žinoti, kaip su bajoru kalbėti.
Pinčukas visai nusiminė. Negi nelaimėje visi prieteliai būtų nuo jo nusigrįžę?
– Ar nepažįsti manęs, pan Šešelgevič, – su gailiu priekaištu pasakė Pinčukas. – Tai aš, Pinčukas.
– Pan Pinčuk? – nustebo Šešelga. – Negali būti!
Netikėdamas priėjo arčiau prie Pinčuko, o kai pažino, net akis išpūtė:
– Iš kur toks atsiradai? Negi tavo broliai pragare būtų tave taip sumurdę, kad pristojai pas mužiką Baltaragį už berną? O gal Baltaragis taip tave išniekino? Sakiau, pane, nesusidėk su tuo mužikpalaikiu. Nebajoriškas reikalas pas chamą bernauti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.